Knygadvario objektas "Pasaka AT 1920H+1882A [Kaip kvailys velniui melavo]" >> "[Kaip kvailys velniui melavo]"

Knygadvaris


ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2248&FId=4159&back=home

PAVADINIMAS: [Kaip kvailys velniui melavo]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Gyveno kitąsyk žmogus nelabai bagotas pagiryje, sulūžusioje grintelėje. Turėjo jisai tris sūnus: du buvo išmintingu, viens – durnius. Ilgą laiką jie tenai gyveno ir šiaip teip maitinos, liki susirgu tėvas. Susirgu tėvas, pasirgu keletą dienų ir numirė. Vaikai, jo kūną palaidoję, da kelias dienas pabuvo namieje, ale po tėvo smerties viskas jiems pasidarė liūdna: kiekviens daiktelis primena nabašnyką. Giminių jokių neturėdami, sumisliju jie aitė į svietą vandravotie ir vieną rytą, pasiėmę šaudyklas, išėjo. Ėjo, ėjo medžiodami par miškus, paklydu, parnakvojo miške po kadagiu. Ant rytojaus ir vėl visą dieną vaikščiodami nieko gero nenaudojo. Trečioje dienoje pavakariais pamatė raudonuojant mūrinį dvarą. Apsistoję pakrūmėje, išėmė iš krepšių paukščius, kuriuos turėjo numedžioję, vienus įkepė ing ugnį, o kitus išdarinėjo, suplovė upelyje ir norėjo virtė, ale netur jokio puodo. Sutarė, kad vyriausis brolis aitų pas poną ing dvarą paprašytų paskolint. Nuvėjo, įėjo ing triobą, susitiko poną ir prašo:
– Ponuti, jeigo tamstos malonė, paskolink mums ant nekurio laiku puodą, nors liki rytojaus – mums labai reikėtų: jau trečia diena kaip nieko gero virto nevalgėme.
Pons sako:
– Gerai, paskolinsiu, ale visų pirmu turi tu manei pasakytie tris nebuvusius daiktus, o jeigo nepasakysi, tai ne tikt ką puodo negausi, ale dar tau išrėšiu iš nugaros diržą – ar supranti, ką?
Tas žmogelis, netikėtinai išgirdęs tokį užklausimą, mislijo, kad pons jįjį arzina, ale pamatęs, kad tai ne žertas, nusiminė iš tikrųjų. Pradėjo prašytis, kad tiktai išleistų iš dvaro, – jau nereikalauja ani puodu, ani nieko. Ale pons ant savo pastatė ir išrėžė diržą iš nugaros.
Žmogelis nuliūdęs nuėjo į pamiškį pas brolius, ale neprisipažįsta, kad jam iš nugaros diržą išrėžė. Broliai klausė:
– Na, ką, ar gavai puodą?
– Kas čia gaus, neduoda!
– Aik tu, kvaily... – tarė antrasis brolis. – Žiūrėk, kad aš nueisiu – ir gausiu.
Ir pašokęs nubėgo ing dvarą. Ponas ir tam teip pat atsakė:
– Jeigo pasakysi tris nebūtus daiktus, tai duosiu, o jeigo nepasakysi, tai kaip vienam broliui, teip ir tau išrėšiu iš nugaros diržą.
Ir tas mislijo mislijo – nieko neišmislijo. Ponas išrėžė iš nugaros diržą, pakabino ant vagio ties durimis ir išvarė jin lauk. Pargrinžus ir tas nesisako, kad jam diržą išrėžė, ale tiktai pasakė, kad ponas neduoda.
Ant galo aina durnius prašyt. Inėjo pas poną, paprašė. Pons sako:
– Gerai, duosiu, ale pasakyk tris nebuvusius daiktus, o jeigo nepasakysi, tai kaip anų, teip ir tavu išrėšiu diržą iš nugaros.
Durnius biskį pamislijo ir sako:
– Kad aš dabar aidams pas poną išgirdau pamiškyj braškant. Dairaus – nieko nematyt, ale besidairydamas pamačiau akėčias, įsilipusias į aržuolą, riešutus kremtant, tikt kevalai žemėn nubiro.
– Gerai, – pons sako, – vieną daiktą pasakei, ale dar du yra.
– Tojaus, – sako, – ponuti, pasakysiu ir daugiaus. Kad vienąsyk aš medžiojau po miškelį teip kelias dienas, pamačiau tokį kelmą didelį, viduryje to kelmo pečenkos (kepsniai) spirgsta. Išalkęs būdamas, tojaus, žinoma, įsirangiau ing tą kelmą ir pradėjau kepsnius valgyt, kad ausys linksta. Kiek aš tenai ką suvalgiau – neatmenu, tiktai žinau, privalgęs norėjau išlįsti iš kelmo, ale, pamėginęs išlįsti, datyriau, kad negaliu, netelpu per skylę. Mat privalgęs kepsnių sustorėjau, o skylė ne teip baisiai didelė, Bet nenusiminiau, parbėgau namo, atsinešiau kirvelį, išsikirtau skylę platesnę ir išlindau.
Pons sako:
– Gerai, tai du daiktu, ale dar vieno reikia.
– Tojaus pasakysiu ir tą paskutinįjį. Aidamas pas poną par aną ravą, žiūriu – kas ten teip baisiai tursuoja? Žiūrėjau žiūrėjau iš tolo ir nieko nepamačiau. Susimislijau aitie artyn. Priėjau, žiūriu – ant pono tėvo velnias raitas joja. Ar teisybė?
– Meluoji, šelmi! – tarė ponas.
Durnius sako:
– Gerai, ale dabar jau mano nugara pakajinga, diržų pons nerėšite ir tikiuos, kad gausu reikalingus puodus.
Pons puodus davė. Durnius atsinešė, visi pavalgė, atsigulė pasilsėt, pasilsėję norėjo nunešt atiduotie puodus ponui. Ale kad pažiūr, kad tai ne puodai buva, ale šūdai visokių gyvulių, kaipo tai karvių, arklių, ožkų, avių, kiaulių, kačių, žąsų ir kitų... Pažiūr – nėra ani to dvaro, ani pono, – nieko. Suprato čionai, kad jie buvo pas velnią tą viską skolinti ir velnias išmintingiemsiems iš nugarų diržus išraižė.

FIKSUOTOJAS: Pranas Virakas (Virikas)

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Seredžius, mstl., Seredžiaus sen., Jurbarko r. sav., Tauragės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Seredžius, Kauno aps.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 167, Nr. 37
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal