Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2258&FId=4169&back=home

PAVADINIMAS: [Kaip velnias už duoną pas žmogų tarnavo]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kad buvo du broliu: vienas turtingas, kits vargšas. Tas turtingas vežė ant Visų šventų ubagams dalintų. Ir vargdienis išsikepė duonos tris bandžiukes, neša jas turtingam ir prašo:
– Nuvežk ir mano tą duoną, padalink.
Turtingasis sako:
– Mesk į vežimo galą!
Vargdienis įmetė. Važiuodamas turtingasis per tiltą išėmė ir metė tas tris bandžiukes po tiltu. Jam gėda buvo vežti juodąją vargdienio duoną. Po tuo tiltu buvo velnias, jis tai suėdė tas tris bandžiukes.
Kaip turtingasis parvažiavo namon, vargšas klausia jo:
– Ar padalinai tas tris bandžiukes?
– Padalinau, – atsakė turtingasis.
Liuciperius, dažinojęs apie viską, liepė velniukui atsimokėti tarnaujant už tas tris bandžiukes vargdieniui tris metus, už kiekvieną po metus.
Eina velnias pats to žmogaus tarnauti ir randa jį lauke beariantį. Sako jam:
– Padėk Dieve, žmogeli! Kodėl, – sako, – tokia menka kumeliukė tavo? Duok šen man, aš už tave paarsiu.
Velniui paėmus žiobrį, kumeliukė lengvai eiti pradėjo, nes velnias stūmė žiobrį. Tad žmogus sako velniui:
– Neturėsiu aš kuo tave papenėti ir užmokėti už darbą. Kur aš tave paguldysiu?
– Nėkur manę neguldyk, – atsakė velnias, – tik svirniuke ir duosi man vilnones kelnes po galva.
Teip ir sutiko.
Pasėjo paskui tas velnias su žmogumi rugius – gražumas tų rugių buvo neišpasakytas!
To gi vargšo po ponu gyventa. Vieną sykį pamatęs ponas tokius gražius rugius liepė savo kumečiams nupjauti. Tad siunčia velnias vargšą pas pono prašyti rugių tiek, kiek pats parneš. Ponas pamislijo sau: „Kiek tu parneši, juk tik naščiukę“, – ir daleido.
Žmogui parėjus į namus, velnias klausia:
– Ar davė?
– Davė.
Tad didelė viesula ištiko ir parnešė visus tuos rugius, kiek tik buvo nupjauta, pas to vargšo.
Atvažiuoja to pono kumečiai rugių vežti – nėr ant dirvos. Ką darysi...
Tada tas velnias sako:
– Eik tu paprašyk to pono – teleidžia tau iškirsti to miško kąsnelį, darysiva žemes.
Tas žmogus ir nuėjo pas to pono prašytų miško kąsniuką:
– Darysime žemę ir sėsime rugius, – sako.
Ponas leidė jam, bet sako:
– Tik parvežk man rąstus, ką iškirsi ant to kąsniuko.
Žmogus parėjo namon, o velnias klausia:
– Ar leidė?
– Leidė.
Vėl viesula ištiko ir parvežė ponui rąstus ir šakas nugenėjo. Ponas nei nepažino, kad tai velnio darbas!
Pasėjo juodu ten vasarojų – į tą vietą avižas. Ponas pamatė gražius javus ir klausia:
– Kaip tu galėjai tuos medžius iškirsti ir suvežti?
Tas žmogus atsako:
– Turiu, ponuti, prietelį gerą labai.
Tas ponas pagailėjo tų avižų vargšui ir vėl siunčia kumečius:
– Nupjaukite, – sako, – ir suvežkite man!
Kumečiai tie nupjovė tas avižas, sustatinėjo. Vėl velnias siunčia tą žmogų prašyti tų avižų tiek, kiek galės parnešti. Ponas leidė. Viesula pasidarė, ėmė visas avižas ir parnešė iš to lauko.
Jau velnias baigė metus, tai ir pasakė:
– Sudiev, sudiev, mano, kaimyne, aš tau baigiu tarnavimo metus. Ir tu nueik į svirną – rasi ten mano prigadintas kelnes.
Tas žmogus, velniui išėjus, nuėjo ir rado kelnes prigadintas, pilnas varinių piningų. Par tuos trejus metus velnias jam prinešė tuos piningus.
Į antrus metus prisisapnavo tam žmogui, būk velnias jam sakąs:
– Aš nupirkau už tuos piningus visas penkias tavo pamilijos dūšias.

FIKSUOTOJAS: Jadvyga Teofilė Juškytė

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Pernarava, sen., , Kėdainių r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Pernaravos apyl., Kauno aps.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 190, Nr. 43
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

Spausdinti

Atgal