Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2264&FId=4175&back=home

PAVADINIMAS: [Karalaitė išgelbsti užburtą dvarą]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo prakeiktas dvaras po žeme. Buvo jisai kaip dabar ant viršaus dvaras. Tai to dvaro sodas, tai kampe sodo buvo trepeliai išlipt iš to dvaro in aukštą. Tenai karalius gyveno. Tai su tuo karaliu susiedai buvo, vienas buvo mėlynbarzdis karalius. Ir vieną kartą atėjo pas jį mėlynbarzdis karalius, sako:
– Susiede, užaugs tavo šitoj duktė in dvyliką metų, tai ji mane ir mano dvarą iškels an viršaus.
Užaugo duktė in dvyliką metų. Tai jis vėl atėjęs sako:
– Susiede, leisk savo dukterį šiąnakt an vienos nakties pas mane, tai ji bus laiminga ir aš.
Leido savo dukterį pas jį pernakvot. Tai jai išklojo lovas ir sako:
– Šiąnakt ir da dvi nakti pernakvosi, tai būsi mano artyma giminė.
Atsigulė in lovą ta panaitė. Netoli gaidžių atėjo pas ją vienas lencūgais apsikabinęs, čerška skamba lencūgai an jo. Nusikabino lencūgus nog savęs ir atsigulė. Teip jisai kriokia, miega nuilsęs. Kaip tik gaidys pradė plumsėt, norėjo giedot, teip atsikėlęs lencūgais apsikabino ir išėjo.
An rytojaus atėjo pas ją tas ponas ir ponia džiaugdamiesi, sako:
– Vaikeli, da dvi nakti permiegosi, tai iškilsim in viršų.
Ale ji prašosi, sako:
– Norėčia pas savo tėvus nueit.
Pasakė karalius:
– Aik, ale kai tau tavo motna duos ką, neimk, nenešk in čia.
Parėjo namo. Klausia motna:
– Kas tenai girdėt? Sako:
– Būt viskas gerai, man yr gert ir valgyt, ale pas mane ateina nakčia apsikabinęs lencūgais, lencūgus numeta ir atsigula.
Sako motna:
– Ar tu neturi žiburio, kad tu negali matyt, kas jisai do vienas?
– Ne, neturiu.
– Aš tau duosiu žvakę ir švebelių.
Ale toj panelė neėmė, sako:
– Man nevelyjo karalius imt.
Parėjo namo in mėlynbarzdžio karaliaus dvarą. Jai išklotos lovos, viskas apčystyta. Sako ponia ir ponas:
– Vaikeli, tiktai šitą naktį ir da vieną pernakvosi – iškilsim an viršaus.
Dabar vėlai sutemė, ir atsigulė. Ir vėl netoli gaidžių ateina pas ją lencūgais apsikabinęs čerškėdamas skambėdamas. Numetė tuos lencūgus, atsigulė, kriokia, miega nuilsęs. Kaip tik gaidys užplumpsė, norėjo giedot, tai jis atsikėlęs apsikabino lencūgais ir išėjo.
An rytojaus atsikėlė ponas ir ponia, pradėjo tą panalę šnekyt meiliais žodžiais:
– Vaikeli, da vieną naktį pergulėsi, tai būsi laiminga ir apdovanota.
Ale ji sako:
– Norėčia pas tėvus nueit.
Sako karalius:
– In tavo tėvus aštuoni verstai, ba mes kylam in viršų.
Nuėjo toj merga pas savo tėvus. Ale užmiršo karalius tą panelę inbart, kad ji nieko neimtų. Kaip nuėjo, pradėjo tėvas, motna klausinėt, sako:
– Vaikeli, kas tę girdėt?
Sako:
– Girdėt pas mumi gerai, ale tiktai tiek šlekta, kad aš nežinau, kas pas mane ateina nakčia ir gula, apsikabinęs lencūgais.
Sako motna:
– Imk žvakę ir švebelių. Kai jis pas tave ateis, tai tada užsidek ir pažiūrėk, kas pas tave ateina.
Tai ji paėmė, parsinešė. Kaip tik ji atsigulė, ir atėjo pas ją lencūgais apsikabinęs. Tai ji led spėjo švebelį uždegt – teip jis lencūgais apsikabino ir išėjo su vėju, su šturmu staugdams. Teip visi pradėjo rėkt, sako:
– Ak, prapuldė neprietelka mumi.
Dabar ji laukė pono su ponia ateinant, nesulaukė. Naktis ir naktis. Vaikščioja keliais po visus pakajus, neišeina iš pakajų. Nė jokį žmogų nemato. Vaikščiojo per metus. An jos suknios suplyšo, ir ji nukūdo kaip iš ligos – teip rūpesčių, kad pas ją niekas neateina.
Sykį žiūri, kad sienoj yra langelis kaip žvirbliui išlėkt. Atsitiesus žiūri, kad ažeras palei tą mūrą ir žuvauja du žuvinykai ir šneka:
– Kad, – sako, – toj pana vaikščiotų keliais, rastų kukną, ir toj kuknoj sena bobutė ugnį kuria. Tai kad sakytų: „Bobut, jūs aikit pasilsėt, prigult, o aš ugnį užkursiu“, – o tada, kai ta bobutė užmigs, kad ji imtų ją užmuštų ir tą ugnį užgesytų.
Tai ji ėjo ir rado kukną ir rado bobutę ugnį kuriant. Sako:
– Bobut, jūs aikit prigult, pasilsėt, o aš ugnį užkursiu.
Kai prade toj bobutė užmigt, tai toj pana ją užmušė ir ugnį užgesino. Tai tas dvaras iškilo in viršų. Ir pradėjo visi džiaugtis ir juoktis ir ieškot:
– Kur ta mūsų prietelka, kur mumi išgelbėjo?
O ji išsigando: mislyjo, kad jai bus bėda už tą bobutę. Tai ji kuknoj pasikavoj. Ir klauso, kad pas ją ateina tasai, kur nakčia pas ją ateidavo gult. Tai buvo to karaliaus sūnus, labai gražus ponaitis. Kai buvo prakeiktas dvaras, tai jis turėjo ait iš žemės in lauką su lencūgais apsikabinęs an pakūtos po girias vaikščiot. Dabar sako jisai:
– Tai kur toj mano mylimiausioji? [Kam] ji klausė savo motnos? Kad ji būt neklausius, tai mes būtume pirmiau išėję an viršaus. O dabar turėjo ji tokį vargą: suplyšo an jos suknios, an kelių bevaikščiojant per metus po pakajus. O dabar tai mano mylimiausia ir geriausia. Pamatėm visi šviesybę ir linksmybę!
– Ale aš nenoriu nė tos linksmybės, nė šviesybės, tik aš noriu pas savo tėvą ir motiną nueit.
Pasakė tas ponaitis ir ponia – sako:
– Jau dabar in tavo tėviškę nenulėks iš čia nė paukštis, jei tik saulė užeina visą sutvėrimą. O tu jau nematysi, kolik gyva būsi.
Ėmė ponas davė savo pusę gyvenimo ir sako:
– Gyvenkit ir karaliaukit tep kai aš. Dėkavokim Dievui ir šitai panelei dvylikos metų: tai ji mumi išgelbėjo. Dabar aikit in bažnyčią, imkit šventą šliūbą ir gyvenkit, kaip Dievas prisakė.

PATEIKĖJAS: Ieva Baugutė

FIKSUOTOJAS: Frydrichas-Karlas Brugmannas

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Raželiai, k., Rokų sen., Kauno r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Raželiai, Panemunės vls., Marijampolės pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 323-325, Nr. 11
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 228-230, Nr. 11

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 165

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 12-13, Nr. 1

Spausdinti

Atgal