ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2277&FId=4188&back=home

PAVADINIMAS: [Kaip gudri žmona vyrui padėjo piktu tijūnu atsikratyti]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitą kartą, kada ponai turėjo žmonių valsčius, tie visi turėjo klausyti, o ponai jais valdė. Teip vienas ponas turėjo vieną tijūną. Tas tijūnas del pono buvo labai geras, to žmonėms labai nedoras. Teip jis ant vieno žmogaus labai įtūžo, ir tam žmogui kas dieną reikėjo eiti į dvarą ant darbo, nors tijūnas negalėjo ant to žmogaus išrasti nė kokios kaltės, nes tas žmogus visus darbus labai stropiai darė. Teip tijūnas, visą valdžią turėdamas, ką jis veiks – įsakė tam žmogui vieną vakarą, kad jis, rytą eidamas ant darbo į dvarą, atneštų tą, „ką aš nežinau nei tu nežinai“. Tad tas žmogus labai susirūpino: ką jis tokį galėtų rasti? Tas žmogus, parėjęs namo prie savo moterės, visai nesmagus: mažai valgo, mažai šneka! Teip ana pradėjo klausinėti, kas do priežastis ir ko toksai nesmagus. Tuokart jis savo moteriai pradėjo apsakinėti, kad tijūnas kasžin ko ant jo įtūžo.
– Ir nežinau, – sako, – ką su juomi reikės padaryti: jis man įsakė atnešti tą, ką jis nežino nei aš nežinau, ir ką tokią reikės jam nunešti?
Ta žmogaus moterė buvo labai gudri: ji galėjo padaryti, ką ana norėjo. Teip ana sako:
– Tai ko čia rūpinties del tų niekų?.. Nesirūpink, rytą, kaip eisi, aš paduosiu.
Kaip moterė teip pasakė, žmogus ramus, miegta ramiai visą naktį. Rytą jau žmogus eina į dvarą. Pati paėmė tuščią butelką (bonką), padavė vyrui ir įsakė:
– Kaip nueisi į dvarą, įnešk į tijūno kambarį ir pastatyk ant stalo. O kaip tavęs paklaus, pasakyk, kad atnešiau, štai ant stalo padėjau.
Žmogus teip ir padarė. Tijūnas, pamatęs jį, tuojaus paklausė:
– Ar atnešei, ką aš įsakiau?
– Atnešiau, štai ant stalo padėjau, – atsakė žmogus.
Tijūnas mato, kad stovi butelka. Nori paimti, ima – nėko nepaima, vis jo tuščia ranka. Tad tijūnas su piktumu į jį:
– Ką tu čia atnešei, kad aš nėko negaliu paimti?
Žmogus bijodamas atsakė:
– Tai aš nežinau, kas tai yra. Kad tamsta liepei, ko nežinau, atnešti, tai aš ir atnešiau, kad nei tamsta nežinai, nei aš nežinau.
Tijūnas ėmė ir nepaėmė butelkos, tą kartą teip ir paliko.
Toliaus tijūnas įpykęs vėl įsakė, kad atneštų gyvą sveiką zuikį. Žmogus ir vėl parėjo vakare prie savo moterės. Moterė paklausė:
– Ko liūdnas?
Vyras papasakojo visą atsitikimą ir kad paliepė atneštė gyvą sveiką zuikį – iš kur jį dabar paimti? Moterė tarė:
– Nu, ir ko čia dabar rūpinties del tų nėkų. Ryto, kaip eisi, aš paduosiu.
Rytą išeinant vyrui į dvarą, moterė nuėjo į kopūstus, rado zuikį, paėmė už ausų, atnešė vyrui, padavusi pasakė:
– Nešk ir paleisk tijūnui triobon.
Tas teip ir padarė. Tijūnas pasižiūrėjo į zuikį, bet visai netikusia širdimi, kad jam negali nieko padaryti: vis jis atneša, ką jis paliepia.
Tijūnas tam žmogui ant rytojaus prisakė, kad jis rytą, eidamas į dvarą ant darbo, atneštų akmens skūrą, kad nuo akmens nuluptų ir jam atneštų. Jeigu jis neatneš, tai tijūnas jį rykštėmis plaks. Tas žmogelis labai didžiai rūpinos visą dieną. Parėjęs vakare papasakojo savo moterei, kad tijūnas prisakė atnešti akmens skūrą. Moterė nėmaž nenusiminė, pasakė:
– Mažas daiktas! Ir tą jam galėsi padaryti. Rytoj, kaip nueisi, pasakyk tijūnui: eiva prie akmenų, o kaip nueisite prie akmenų, sakyk: parodyk dabar, nu kurio akmens reikia lupti, o kaip parodys, nu kurio, tai prašyk, kad parodytų, kuriame daikte akmens bamba. Kurs rodo akmenį lupti, tas turi parodyti ir bambą, nes kiteip akmens negalima nulupti, kaip tiktai reikia nu bambos pradėjus, o kad pasakys, kad akmuo neturi bambos, tai jis nei skūros neturi.
Žmogus teip ir padarė. Tijūnas labai šokos:
– Durniau, ar akmuo turi bambą?
– Ne, tu durnas, kad sakai akmenį turintį skūrą. Kaip neturi bambos, teip nei skūros neturi.
Tijūnas labai aštriai įpyko. Ką jis dabar darys? O visuomet yra kalbos tarp žmonių, kad senieji žmonės kasė piningus į žemę ir anus užkeikė, – teip ir tame dvare buvo kalbos, kad pono tėvas kažin kur piningus pakavojęs, nėkas negalįs rasti. Teip tijūnas nuėjo prie pono ir pasakė, kad tas žmogus žino, kur pono tėvo yra piningai pakavoti. Teip ponas pasivadino tą žmogų ir labai bausdamas sako:
– Kad turi pasakyti, kame mano tėvo yra pinigai pakavoti.
Ką dabar tas žmogelis turi daryti? Jis sako, kad visą žinią jis pasakys rytoj. Parėjęs vakare papasakojo visą atsitikimą savo moterei. Teip moterė atsakė:
– O ką veikti, rasik, galėsim nuo to užmanymo kaip nors išsigelbėti. Rytoj, kaip nueisi prie pono, pasakyk, kad vakare parnešiu, tik išsikalbėk, kad tijūnas turi eiti sykiu padėti parneštų. Tai vakare neeik nei namon, tik abudu su tijūnu nueikite prie kapų ir atsistokite prie kapų vartų. Kaip pamatysi atvažiuojant vežimą nuo kapų, greitai paklausk, ar nėra čia mano pono turtas. Gal būti pasakys, kad nėra, tai stovėk ant vietos ir lauk daugiau. Kaip atvažiuos kitas, ir vėl teip pat klausk. Kaip pasakys: neturime laiko, pasakyk: aš turiu mainą.
Tas žmogus teip ir padarė. Nuėjo, atsistojo prie kapų vartų ir stovi. Pamatė atvažiuojant vieną vežimą. Paklausė:
– Ar čia mano pono turtas?
Pasakė, kad nėra. Antras vežimas atvažiavo – teip pat paklausė. Pasakė, kad nėra. Trečias atvažiavo – paklausė, atsakė:
– Neturim laiko.
Žmogus atsiliepė:
– Aš turiu mainą.
Tik iš vežimo strakt iššoko vienas juodas ponaitis, pagavo tijūnui už plaukų, sudavė į pakaušę – tijūnas tujaus pavirto į arklį. Tujaus ans iš savo vežimo vieną arklį atkinkė, padavė tam žmogui ir pasakė:
– Štai tavo pono turtas – veskis, tik nemušk par galvą.
O tą tijūną pasikinkė ir nuvažiavo.
Tas žmogus vedąsis tą arklį, ale tas arklys nėkaip neeina, tampąsis. Vargsta jis su tuo arkliu. Besitampydamas ir sudavė jam par galvą – tas arklys ir pavirto į žmogų. Tam žmogui jau ir plaukai ant galvos stati atsistojo, nes ir teip visur bailė ėmė. Toliaus žmogus žiūri, kad jo pono tėvas iš to arklio pasidarė. Tas pono tėvas pradėjo tam žmogui dėkavoti, sako:
– Tiek metų mane velniai važinėjo, pasikinkę tame vežime, o tu dabar išmainei ant tijūno.
Tas ponas norėjo nu to žmogaus pasitraukti, bet tas žmogus įsikibo vesti prie savo pono, nes žino, kad jo ponas, namie palikęs, nei gulti neėjo, laukia jų pareinant ir to turto parnešant, o tas užsispyrė neeiti. Teip tas žmogus sako:
– Nu, kad neeini, tai parašyk raščiuką prie savo sūnaus, o manęs teip netikės. Pasakys, kad aš tijūną užmušiau ir susimislijau meluoti.
Teip tas ponas ir tas žmogus suieškojo kokį menką popieruką ir tam žmogui parašė ženklą, tai jis, jį palikęs, pats nuėjo prie savo pono. Savo poną atrado dar negulusį, nes laukė pareinant savo tarnų. Kaip tas žmogus parėjo, tuojaus savo ponui padavė raščiuką ir apsakė visą atsitikimą. Ten buvo parašyta, kad „Sūnau, gyvenk geriaus ant svieto, kad po smerčio nepakliūtumei į tą patį vežimą, kur tavo tėvas tiek metų važinėjo, o dabar tas žmogus parmainė ant tijūno, o aš laimingas palikau“. Teip ponas labai parsigando, tik džiaugės, kad jo tėvas laimingas. Ką jis tuokart veiks? Tam žmogui atidavė dvarą, kitus turtus pavargėliams išdalino, o pats, atsiskyręs nuo žmonių, labai aštrų gyvenimą vedė. O tas žmogus, dvare gyvendamas, tarp žmonių tikros teisybės žiūrėjo ir su kiekvienu žmogumi teisingai ir mielaširdingai pasielgė.
Visą tą atsitikimą man teko matyt, nes ir aš tame dvare tarnavau, kaip tas ponas pradėjo savo turtus taksavoti ir visur blaškyti, kaip tai yra sakoma: „Kad pienas pasiliejo, tai visi šunes laka“. Teip iš vieno sklepo išmetė daug senų bačkų. Aš žiūriu, kad vienoje bačkoje pakraščiais daug medaus prikibusio. Aš šmakšt ir įlindau, laižau tą bačką. Kasžin koks žmogus atpirko tas bačkas, atvedė dailidę dugnus užkalinėti ir nepamatė manęs, kad aš buvau bačkoje, užkalė ir mane drauge. Teip tas bačkas paritino į balą plauti. Tą vakarą neišplovė, paliko par naktį. Kur buvęs nebuvęs vilkas atėjo, apuostė, apmyžo, įkišo uodegą par spuntą pamaišytė – aš capt ir nutvėriau už uodegos, turiu. Kad tas vilkas nepradės lakstyti po mišką! Tą bačką sudaužė – aš par uodegą ir užšokau raitas ant to vilko, juosčiukę nusijuosiau, tą vilką pažabojau ir parjojau į Pernuvarą, kur ir šiandien tebėsu.

FIKSUOTOJAS: Pranė Žymantaitė

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Pernarava, sen., , Kėdainių r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Pernaravos prp., Kauno gub.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 204, Nr. 49
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal