Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2324&FId=4285&back=home

PAVADINIMAS: [Kareivis pekloje]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Parėjo kareivis tarnavęs – kaip kitąsyk buvo – daug metų. Parėjo namon – jau savo tėvynėj nieko nerado. Pasižiūrėjęs eina į svietą, ar negaus kur kokią tarnystą. Eidams patiko tokį senuką. Klausia:
– Kur eini?
– Einu, – sako kareivis, – rasi kur per berną gausiu.
Sako:
– Eik čion į šitą dvarą, čion dar reikia berno ponui.
Atėjo pas tą poną. Sako pons:
– Gali likt pas mane tarnauti. Te tau geležinius čebatus, geležinį vežimą, geležinį botagą, dvejetą kumelių – ir vežk iš girios malkas. O kaip nuplėši tuos čebatus, nuplūšysi šitą botagą, tai tau tada bus metai. O kaip jau bus metai, tai gausi ir algą pagal tavo norą.
Pasikinkė tas kumeles ir važiuoja jis į girią malkų vežti. Važiuodams jis uždavė po rimbą tom kumelėm. O tos kumelės prašnekėjo, sako:
– Nemušk tu mūs. Tau tas botagas duotas, kad į mus nuplūšintum. Ale tu teip padaryk: tu tą botagą, kur tik rasi akmenį, tai tu į akmenį duok, tai vis po šmotą lėks, o tuos čebatus brūžink į akmenį, tai tu juos tuojaus suplėšysi. Čion yra pekla, ir tu tol neišeisi, pakol suplėšysi tuos čebatus. O kad tu eisi iš čion, tai tau duos visko: aukso, sidabro, ale tu nieko neimk. Muškieta kabos ant sienos, tai tą muškietą tik prašyk, o į tą muškietą mes, visos dūšios, sulįsim.
Ir jis tas malkas vežė. Jau tas kumeles daugiaus nė nemušė, ale kur tik priėjo akmenį, tai vis į akmenį tuos čebatus brūžino ir tą botagą plūšino. Ne po ilgam laikui jau jis subrūžino čebatus ir to botago tur jau tik kilpą. Atėjęs pas savo poną, sako:
– Jau man metai: jau nuplūšinau botągą ir parnešiojau čebatus. Jau reiks eit toliaus – duosit man algą.
Tuojaus tas pons ledokas siūlo jam aukso, sidabro – jis nieko nenor, sako:
– Tu man duok tą ana muškietą, kur ant sienos kabo.
Tas velnias nor nenor – tur jam atiduot. Paėmęs tą muškietą ir eina. Priėjo didelę pievą, užsimanė miego. Pasidėjo tą muškietą po galva ir atsigulęs užmigo. O kad pramigęs pabunda – žiūri, kad baisiai didelis avių pulkas ganosi pievoj. Jis persigando: „Na, – sako sau, – kad ateis tas, katro tos pievos, tai man bus!
Pasikėlė eit – tos avys seka paskui jį. Patiko tokį senuką. Sako tas senuks:
– Kur tu, vaikeli, eini su tom avim?
– Aš einu, o pats nežinau, kur tas avis dėt, nes kaip aš prieisiu javus, tai kaip jos subėgs, tai man bus...
– Ar tu man jas neparduotum?
– Parduočiau.
– O kiek tu nori?
– Už tiek parduosiu, kiek duosi.
Tas senukas sako:
– Aš tau duosiu tris raudonuosius. Tu už juos viską galėsi pirkt, o jie vis pas tave bus.
Gavo tuos pinigus, atidavė tas avis, tam senukui padėkavojo už pinigus ir ėjo sau. Nusipirko sau už tuos raudonuosius dvarą, o tie raudoniejie vis pas jį buvo. O tas seniukas tai buvo Dievas, o tos avelės tai buvo dūšios.

(K. Bepirštis iš Ožkabalių.)

PATEIKĖJAS: Kazimieras Bepirštis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabaliai, k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 110-111, Nr. 32
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

Spausdinti

Atgal