ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2324&FId=4285&back=home&back=home
PAVADINIMAS: [Kareivis pekloje]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Parėjo kareivis tarnavęs kaip kitąsyk buvo daug metų. Parėjo namon jau savo tėvynėj nieko nerado. Pasižiūrėjęs eina į svietą, ar negaus kur kokią tarnystą. Eidams patiko tokį senuką. Klausia:
Kur eini?
Einu, sako kareivis, rasi kur per berną gausiu.
Sako:
Eik čion į šitą dvarą, čion dar reikia berno ponui.
Atėjo pas tą poną. Sako pons:
Gali likt pas mane tarnauti. Te tau geležinius čebatus, geležinį vežimą, geležinį botagą, dvejetą kumelių ir vežk iš girios malkas. O kaip nuplėši tuos čebatus, nuplūšysi šitą botagą, tai tau tada bus metai. O kaip jau bus metai, tai gausi ir algą pagal tavo norą.
Pasikinkė tas kumeles ir važiuoja jis į girią malkų vežti. Važiuodams jis uždavė po rimbą tom kumelėm. O tos kumelės prašnekėjo, sako:
Nemušk tu mūs. Tau tas botagas duotas, kad į mus nuplūšintum. Ale tu teip padaryk: tu tą botagą, kur tik rasi akmenį, tai tu į akmenį duok, tai vis po šmotą lėks, o tuos čebatus brūžink į akmenį, tai tu juos tuojaus suplėšysi. Čion yra pekla, ir tu tol neišeisi, pakol suplėšysi tuos čebatus. O kad tu eisi iš čion, tai tau duos visko: aukso, sidabro, ale tu nieko neimk. Muškieta kabos ant sienos, tai tą muškietą tik prašyk, o į tą muškietą mes, visos dūšios, sulįsim.
Ir jis tas malkas vežė. Jau tas kumeles daugiaus nė nemušė, ale kur tik priėjo akmenį, tai vis į akmenį tuos čebatus brūžino ir tą botagą plūšino. Ne po ilgam laikui jau jis subrūžino čebatus ir to botago tur jau tik kilpą. Atėjęs pas savo poną, sako:
Jau man metai: jau nuplūšinau botągą ir parnešiojau čebatus. Jau reiks eit toliaus duosit man algą.
Tuojaus tas pons ledokas siūlo jam aukso, sidabro jis nieko nenor, sako:
Tu man duok tą ana muškietą, kur ant sienos kabo.
Tas velnias nor nenor tur jam atiduot. Paėmęs tą muškietą ir eina. Priėjo didelę pievą, užsimanė miego. Pasidėjo tą muškietą po galva ir atsigulęs užmigo. O kad pramigęs pabunda žiūri, kad baisiai didelis avių pulkas ganosi pievoj. Jis persigando: Na, sako sau, kad ateis tas, katro tos pievos, tai man bus!
Pasikėlė eit tos avys seka paskui jį. Patiko tokį senuką. Sako tas senuks:
Kur tu, vaikeli, eini su tom avim?
Aš einu, o pats nežinau, kur tas avis dėt, nes kaip aš prieisiu javus, tai kaip jos subėgs, tai man bus...
Ar tu man jas neparduotum?
Parduočiau.
O kiek tu nori?
Už tiek parduosiu, kiek duosi.
Tas senukas sako:
Aš tau duosiu tris raudonuosius. Tu už juos viską galėsi pirkt, o jie vis pas tave bus.
Gavo tuos pinigus, atidavė tas avis, tam senukui padėkavojo už pinigus ir ėjo sau. Nusipirko sau už tuos raudonuosius dvarą, o tie raudoniejie vis pas jį buvo. O tas seniukas tai buvo Dievas, o tos avelės tai buvo dūšios.
(K. Bepirštis iš Ožkabalių.)
PATEIKĖJAS: Kazimieras Bepirštis
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabaliai, k.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 110-111, Nr. 32
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
Spausdinti
Atgal