Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2348&FId=4288&back=home

PAVADINIMAS: [Baimę norintis pažinti jaunuolis]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kad buvo trys broliai: du išmintingu ir vienas durnius. Išmintingiejai naktimis eidavo, tai yra važiuodavo ing girią vogt malkų, o durnius namus dabodavo.
Vieną sykį išmintingiejai broliai parsiskubino labai anksti iš miško be malkų ir, subėgę ing grinčią, šnekėt pradėjo:
– O tai, brolyti, baimės matėm, tai baimės! Neduok Dieve daugiaus tokią matyti!
Durnius išgirdo tą jų šneką ir, nulipęs nuo pečiaus, ėmė anų klausinėtė:
– Brolyčiai, tai kokia yra toji baimė, kaip jinai išrodo?
Išmintingiejai, norėdami iš jo pasišaipyti, sako jam:
– Nueik, kvaily, ant vokiečkapio, tai pats pamatysi tą grožybę!
Durnius, skrandą apsivilkęs, nubėgo ant vokiečkapių, – o tai buvo apė vienuoliktą ar dvyliktą adyną prieš pat gaidžiagiestį, kada páts vaidinimaisi, – žiūria, stovi viens baltas ant kapo. Durnius, pribėgęs prie ano, sako:
– Brolyti, ar tai tu baimė ir stebuklas?
Kaip tiktai durnius nutvėrė ing glėbį vaidylą (šmėkšlą), tuojaus terp rankų prapuolo. Jis bėgo prie kitos – ir ji, nutvėrus ing glėbį, pražuvo. Teip visos baltos, margos, juodos, raudonos ir dryžuotos vaidylos, kokios tiktai buvo ant vokiečkapių, išnyko.
Bėga jis tolyn keliu ir susitinka poną važiuojantį. Ponas, pamatęs žmogų keliu bėgantį, užklausė, ko jisai teip bėga. Durnius atsakė, kad bėga ješkot baimės ir kaip niekur negal jos atrastė. Ponas sako jam:
– Sėsk ing karietą pas mane, o aš tau baimę parodysiu, kad tu net išsigąsi.
Durnius atsisėdu ing karietą šalia pono ir važiuoja, ragindamas važnyčią, kad greičiaus važiuotų.
Pas tą poną dvare buvo tokia bažnyčia, kurioje visados vaidindavos, ir nieks negalėdavo joje pernakvot, nes sudraskydavo nežinia kas tai toks. Kas, būdavo, ni pasiliks ant nakties, o visados ryto atrasdavo tiktai kaulelius, pas duris sukrautus. Ir tą durnių ponas ant to vežės, kad sušerti anam nežinomui baisūnui bažnyčioje, kurs žmonių mėsa minta. Įleido durnių ing bažnyčią ir užrakinę paliko vieną vienintėlį ant nakties. Durnius pasiėmė tris žvakes: vieną vaškinę ir dvi lajines, užsinešę ant viškų, užsidegė visas tris ir meldžiase kaip galėdamas. Meldės meldės, jau nusibodo melsties. Jisai pasiėmė kortas ir pradėjo graiti sau vienas: pats išduoda, pats nukerta. Teip jam besibovijant atėjo jau gers laiks: gal vienuolikta, o gal ir dvylikta adyna. Pradėjo sklepuose kas žino kas braškėt. Atsidarė sklepo durės, išbėgo iš tenai baisi baidyklė, išbėgus po bažnyčią bėgiojo ir vis su nosia tiktai šnyrpšt, šnyrpšt šnirpščia. Tuojaus ant viškų atlekia, artinase prie durniaus. Durnius ją nutvėręs už rankos ir sako:
– Aha! Gerai, kad atėjai: dviese bus geriaus kortuotė.
Ir, nelaukdamas atsakymo, įdavė vaidylai ing nagus pluokštą kortų ir, išdavęs kokią tenai devynakę, sako:
– Kirsk: jog turi vyresnį.
Vaidyla nukirto vieną ir kitą – čia neva grajijo, neva ką, o su antra ranka brūkšt užspaudė vieną žvakę. Durnius, užsižiūrėjęs ing kortas, anė nepamatė. Biskį palaukus, vėl užspaudė kitą žvakę. Norėja ir trečiajai teip padarytė, ale kad buva vaškine, par tai negalėja užgesytė. Da biskį palaukus, vaidyla kišo savo išdžiūvėlę ranką prie durniaus gerklės. Durnius tikt pokšt jam per nagus ir sako:
– Kad pristojai grajyt, tai ir grajyk, o nagų nekaišiok, kur nereik!
Vaidyla vėl grajijo valandą ir vėl kiša savo iškaulėjusią ranką prie durniaus gerklės. Durnius vėlek, nustūmęs ranką, paliepė grajytė. Už trečio sykio vaidyla vėl kiša ranką prie gerklės. Durnius supykęs kaip pastums jįjį – kaip tas dribs žemyn nog viškų, tiktai sužvangėja, suskambėja asloje ant žemės ties sklepo durėmis. Durnius nusigandęs žvakę pasigriebė – marš žemėn nog viškų trepais tekins nutratėjo! Įlėkė ing sklepą. Kad pažiūr – puse sklepo raudonųjų! Matai, tas vaidyla tai buvo vaikščiojantiejie pinigai. Kaip durnius juos pastūmė nog viškų, krisdami susitrenkė ir pabiro. Durnius nusiavė kelnes ir marškinius ir, prisisėmęs piningų, pasistatė pas duris, o pats vaikščiojo nuogas po bažnyčią. Visą naktį teip išskurdo nabagas.
Ryto ponas siunčia tarną paveizėti, kas dedas bažnyčioje, ar dar tebėra gyvas tas durnius. Tarnas atėjęs žiūr par skylutę nog rakto ir pats akims savo nenor tikėti: mato žmogų nuogą. Pats neišsitiki, kas tai gal būtė: žmogus ar vaidyla. Parėjęs pasakė ponui. Ponas sušaukė visą šeimyną ir, apstojus apie bažnyčią, liepė atidarytė duris. Atidarė – žiūr, kad tai tas pats durnius, tiktai nuogas, pauteliai dzambalduojase terpkojij. Tuojaus jįjį apvilko drabužiais. Jis, tas kelnes užsidėjęs ant pečių, o marškinius su piningais pasiėmęs ing ranką, nuėjo iš bažnyčios ing dvarą. Ponas jįjį da apdovanoja javais, davė arklius, karietą ir išleido namo. O toje bažnyčioje daugiaus nesivaidydavo. Durnius, pargrįžęs namo, už parsivežtus piningus nusipirko dvarelį ir tenai gyveno.
Vieną kartą šienpjūtės laike besijovydamos mergos užleido jam už ančio varlę. Durnius pradėjo šokinėt, klykaut, rėkaut, draskytis, ir kad būtų varlė neiškritus kaip tenai laukan, būtų durnius pašėlęs iš baimės. O mergos šaipydamos juokės, sakydamos:
– Nu, ko gi čia tau tokia baimė: jog varlė už tave mažesnė – neprarys.
Durnius sako:
– Ar tai tokia baimė? Kad būčiau žinojęs seniaus apie jąją, tai niekad nebūč jos ješkojęs! Tai ne žertas pajust už ančio šaltą daiktą, o dargi krutantį.

PATEIKĖJAS: Lengvenienė

FIKSUOTOJAS: Pranas Virakas (Virikas)

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Kristapolius, Kauno pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 341-344, Nr. 18
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 245-248, Nr. 18

Spausdinti

Atgal