ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2357&FId=4299&back=home

PAVADINIMAS: [Sūnus, kuris ėjo baimės ieškoti]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Augino sykį bagots tėvs vienintelį sūnų. Tas turėjo visą valią, jis darė, ką norėjo, ir teip jis užaugo be jokios bausmės ir drausmės ir kas dieną raskašniai prisivalgė, o todėl jis jau į jaunikaičio metus įstojęs nieko nesibijojos nei nežinojo, kas baimė per daikts. Jis taigi kartą pasikėlė eit į svietą ir baimes ieškot. Kaip jis jau šauniai toli apie kiek mylių nukakęs buvo, parėjo jis į vieną kiemą. Čia žmonės, ant ūlyčios susistoję, klausė jį, kur jis einąs. Jis sakė:
– Aš einu baimes ieškot. Rasi jūs bent žinot, kur aš baimę galėčau rasti?
Anie vyrai jam atsiliepė, kad jie žiną. Tas kiems būtent turėjo kapines, ant kurių kas naktį numirėliai atsikėlę baisingai tobydavos, kiti povisam su grabais išeidavo ir prieš kits kitą mušdavos, o bezliepyčos ypačiai tą visą išgąstingą darbą su numirėliais varė. Todel ir nei viens žmogus naktį, o ypačiai tarp ziegoriaus vienuolika ir dvylika nei iš tolo pro tas kapines negalėjo keliauti. Tai anie gaspadoriai mislyjo: „Palauk, kad tu baimės neturi, čia ant tų kapinių tav baimės priduos“. O jie jam sakė:
– Šią naktį tu turi ant kapinių stovėti, tai tav baimės padarys.
– Gerai, – sakė jis. – Kad tai nusiduos, aš už tai jums pasigerysiu.
Jis nusivesdino ant kapinių ir stovėjo. Ir šiaip nieko prie savęs neturėjo, kaip tikt šilkinę skepetaitę ranko nosiai nusišluostyt. Po ziegoriaus vienuolika paniko numirėliai su didžu murmėjimu ir rėkavimu iš žemės išsitarabyt, kiti po visam su grabais. Tai čia stojos didis užims ir braškėjims. Čia viens kaukė, kits švilpė, kits rėkė, kits murmleno, kitą vėl bezliepyčia, su grabu nutvėrusi, smogė prieš kito grabą, ale iš to viso ans vyrs baimės negavo. Paskui viens numirėlis su savo grabu – tiesiog ant jo, bet šis tik čupt jį:
– Ko tu nori?
Ans atsiliepė:
– Gelbėk mane, aš turiu drugį burno.
– Rodyk šen!
Ir kaip grabasius galvą pro grabą iškišo ir išsižiojo, tikt švapt jam iš burnos Dievo kūns ir iškrito. Šitą Dievo kūną jam kunigs buvo turėjęs duoti trumpai pirm mirštant, ale kadangi jis per visą savo amžę baisus klastorius ir prigaviks buvo buvęs, tai jis negalėjo nuryti Dievo kūną, ir tas jam burno pasiliko, ir teip jis buvo numiręs. Tai tas vyrs patyręs ir Dievo kūną į savo šilkinę skepetaitę suvyniojęs sakė:
– Eik šalin, tu baisybė, nuo manęs.
Tai viens velnias jį nutvėręs kaip smogė, tai jis su savo grabu keliais kūliais nusirito ir kažin kiek kitų pardaužė.
Rytmetij atėjo gaspadoriai ir klausė, kaip jam nusidavę. Jis juokės iš visų tų regėjimų ir sakė:
– Berods tie numirusieji čia su bezliepyčoms smarkiai tabės, ale aš iš to nei jokią baimę nepajutau.
Bet už tą gerą jis tiems gaspadoriams tikt kelias stuopas brangvyno davė ir paskui toliaus keliavo. Kaip jis vėl kiek mylių keliavęs buvo, tai jis parėjo į bažnytkiemį. Ir kaip jis į karčemą įėjo, tai karčauninks jį klausė, kur jis keliaująs. Jis atsiliepė, kad jis einąs baimės ieškot. Tai karčauninks jam sakė:
– Tai gerai, kad tu šen atėjai. Mūsų bačnyčo tu gali baimės gaut, kiek tu nori.
Nės to bažnyčo kas mielą naktį velniai su numirėliais baisingą bildėjimą darydavo, mėtydavos su plytstukiais ir kitokiais daiktais, o kiti numirėliai páts su grabais į bažnyčią atsibaldydavo, tai čia jie klykdavo ir šaukdavo ir kaukdavo. Svetimasis ir to bažnyčo per naktį pasiliko. Įeidams tai duris bažnyčos užrakino ir vienam kampe pasisėdo. Kaip tikt veik naktis pastojo, tai pradėjo plytstukiai lakiot ir beveik buvo girdėt trinkėjims, kaip kad arkliai bėga, paskui ir du grabu pasirodė, o apie vidurnaktį ir keli velniai atėję pagavo čia su deivėms bastytis ir savo išgąstingą darbą varyt. Tai paniko visuos kraštuos teip braškėt ir pyškėt, tarsi tuojaus visa bažnyčia sugrius. Ale tas vyrs savo kampe sėdėjo ir nieko n’atbojo, tai jam kaip ir nei motais. O ilgai jiem bažnyčo savo tokį darbą varius,viens velniūkštis pamažėliu norėjo prie to vyro pritykyt, ale jis jį tuo užmatė ir, greitai iš savo skepetatės Dievo kūną išsėmęs, tą su seilėms padrėkino, ir kaip jau ta bezliepyčia teip arti prie jo buvo prislinkusi, kad jis ją prigaut galėjo, tai jis ėmė tą kūną ir prilipino velniui prie smakros. Ei, dabar tas velnias šaukt ir rėkt, kad jau nei rimt būtum galėjęs, nės tas švents daikts jam dar pikčaus kaip degte degė. O dabar jis pradėjo tą vyrą melst, kiek jis tikt galėjo, vis keliais atsiklaupęs, kad jis jam tą daiktą, kurį jis jam prilipinęs, atimtų. Vyrs sakė:
– Eik ir nunešk tuodu grabu į vidurį peklos.
Velnias tai ir padarė. O kaip jis vėl sugrįžo dar vis šaukdams, tai vyrs sakė:
– Aš tavim tikt negaliu išvieryt, todėl imk ir iškelk bažnyčos duris ir užsidėk ant savęs, aš ant durų užsisėsiu, ir tu mane iki prie peklos angos turi nunešti, kad aš tuodu grabu pamatysiu.
Velnias graitai tai padarė ir vyrą prie peklos angos nunešė, teip kad jis visa gerai į peklos vidurį galėjo įžiūrėti, o tuodu grabu stovėjo patim vidurij peklos pastatyti. Kaip tai vyrs pamatęs buvo, sakė jis velniui:
– Dabar parnešk mane vėl į bažnyčią, tai bus gerai.
Jis ir tai vėl padarė, o tada vyrs jam nuo smakros Dievo kūną atėmė, ir velnias prasidžugęs greitai iš bažnyčos atstojo ir pasižadėjo daugiaus niekados neateiti. O nuo to čėso to bažnyčo daugiaus nieks nesivaidino ir nieko nebuvo girdėt.
O rytmetij karčauninks su klekneriu atėjo bažnyčią atrakint, bemislydamu tą svetimą jau negyvą rasianču ar rasi nors pusgyvį, o štai jis sėdėjo savo kampe be jokios baimės. O kaip šiuodu jį paklausė, kaip šia jam buvo to bažnyčo, ar jis nesibijojęs, tai jis sakė:
– Ak, ko čia gali bijotis... Atėjo ir pasirodė čia tokie niekniekiai, ale aš juos visus išbaidžau, kad jie jau n’ateis.
Tai karčauninks jam sakė:
– Kad tu čon baimės neradai, tai tu gali eit per visą svietą – tu jos nerasi.
Paskui to bažnytkiemio žmonės, tai visą patyrę, visi susėjo ir tam vyrui širdingai pasidėkavojo, kad jis iš jų bažnytėlės tą visą nelabystę buvo išvaręs.
Jau dabar tas vyrs, matydams, kad jis niekur negalįs baimės rasti, vėl grįžo namo, o po ilgos kelionės į savo namus parėjo, o parėjęs, pailsęs ir nuvargęs būdams, į lovą atsigulė ir saldžiai užmigo. O pirm užmiegąs buvo tėvui ir motynai pasisakęs, kad jis toli buvo nukeliavęs, ale baimės negalėjo rasti. Jam dabar teip bemiegant, atėjo ubagė. Tėvs tos ir paklausė, ar ji nežinanti, kaip žmogui gali baimę padaryt: jis turįs sūnų, tas dabar nuo ilgos kelionės pargrįžęs, ant kurios jis buvo baimės ieškot, ale niekur neradęs. Ubagė sakė:
– Ei, bandykit jam bemiegant šaltą vandenį ant jo užpilt, tai jis rasi išsigąs ir baimės įgaus.
Tuoj aus tėvs atsinešė pilną kibirą šalto vandens ir tikt su sykiu pliūpt ant savo sūnaus! Tas tikt strakt iš lovos pašoko ir teip skaudžiai sušuko drebėdams:
– Ui, dabar didiai išsigandau, dabar jau žinau, kas tai baimė.
O iš to čėso ir nuo to vandens užliejimo jis teip bijojos, kaip ir daug kitų narų.

FIKSUOTOJAS: K. Kūmutaitis

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Kakšiai

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 344-347, Nr. 19
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 248-251, Nr. 19

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 186

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal