Knygadvario objektas "Pasaka AT 326+592 [Jonas, kuris nieko nebijojo]" >> "[Jonas, kuris nieko nebijojo]"

Knygadvaris


ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2381&FId=4332&back=home

PAVADINIMAS: [Jonas, kuris nieko nebijojo]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kad kitąsyk buvo toks Jons, kuris ant svieto nieko nebijojo. Jeigu kas sapnavo ten apė kokius raganius, apė vaidulius, tai Jons tiktai juokėsi ir visada mislydavo, kad nors sykį ant svieto savo gyvenime pamatytų vaidulį arba nors velnią. Teip mislydams sykį net išėjo į svietą ieškot tokių vietų, kur vaidinasi. Bevaikščiodams dažinojo no žmonių, kad tenai pagiryje yra toki nameliai, kuriuose nieks negal gyvęt per vaidulius: jeigu koks, drąsą paėmęs, ten pasilieka ant nakties, tai jeigu neišbėga, tai ar ten užmuša, arba užsmaugia. Dieną mat nieks ten nieko nedarydavo. Kada Jons, tenai nuėjęs, pasigyrė, kad tai jis tenai norįs išbūt per naktį, tų namelių savininkas, kuris ten negalėjo gyvęt, pažadėjo už tai 15 rublių. Na, kad da ir 15 rublių Jons gauna, eina jis ant nakties tenai būti.
Tas savininks, įėjus Jonui, užrakino tą namelį ir paliko tą Joną ant nakties. Jons turėjo su savim da mėsos šmotą dėl maisto, rado kakalį apgriuvusį ir tokį puodą su kraštu išmuštu, pasienyje – lovą geležinę, pas tą – apgriuvusį kakalį ten tokių šipulių – truputis malkų. Jonas valandą sėdėjo, paskui sumislijo ugnį susikurt ir, susikūręs ugnį, pradėjo tą šmotą mėsos kept. Apė devintą adyną tik šar šar šar, per kaminą dribt ir įkrito pusė žmogaus.
– Na, padėk Dievs, baigiu jau šitą mėsą kept – daugiaus Dievs davė, – pasakė Jonas.
Po kelių minutų vėl dribt kita pusė žmogaus. Jons vis kepa tą savo šmotą mėsos ir valgo. Tuodvi pusi žmogaus į daiktą sulipo, ir stojosi čielas žmogus.
– Na, o ką, kas girdėt? – tarė Jons, baigdamas valgyt mėsos šmotą.
Tas žmogus vis nieko nesako, tik stovi ir stovi.
– Na, sveiks! – tarė Jons ir, paėmęs už rankos, pasveikino. Ale ta ranka tokia šalta kaip ledas. Paslinko Jonas tą žmogų prie ugnies ir daugiaus užkūrė ugnį, kad būt šilčiaus. Kad’ jau tas žmogus truputį atšilo ir jau buvo išnaktos, Jons atsigulė į lovą, tą geležinę, ir su tąj dvikarte užsiklojo, kur ten buvo. Jis šaukė ir tą žmogų nušalusį ir atsigult, ale jis neina, tik prie tos ugnies šildosi. Jons pakilęs pagriebė tą šaltąjį žmogų, pasiguldė į savo vietą, kuri jau buvo truputį sušilus, ir užklojęs pats šalia to šaltojo žmogaus atsigulė, ir abudu, gerai sušilę, valandą miegojo. Po valandai Jons atsikėlė ir trūsėsi po tą triobelę, ir tas šaltasis žmogus atsikėlė. Jons da liepė miegot, bet jis atsikėlęs prašneko:
– Dabar tau širdingai dėkavoju už sušildymą. Aš jau per daug metų čia turiu valkiotis tik dėl to, kad dėl manęs žmonės užšalę. O kad dabar tu sušildei, tai mane išvalninai iš to kalinio, ir daugiaus jau nieks nesivaidys tam namelij. Dabar už tą tavo labdarystę aš tau duosiu dovanų.
Ir davė jam tris daiktus: smuikelę, muškietaitę ir maišiuką. Ir da pasakė:
– Jeigu ant tos smuikelės tu žaisi, tai ant ko pamislysi, tas šoks. Jeigu su tąj muškietaite ką norėsi nušaut, tai kad ir toliausia, vis tiek galėsi pasiekt ir nušaut. O jeigu kam pasakysi: „Į šitą krepšį!“ – tai kam tik liepsi, visi sulįs į tą krepšį.
Teip papasakojęs išnyko iš Jono akių.
Atėjo rytas ir prašvito. Žmonės atbėga žiūrėt, mislydami, kad jau ras to drąsuolio tik kaulus. Jons paėmęs, ką jam tas šaltasis žmogus davė, pribėgęs pas langą, klausė atėjusių žmonių:
– O ką, ar jau man uždarbį atnešėt?
Žmonės nusidyviję atidavė 15 rublių. Ir jau toj grintelėj daugiaus nieks nesivaidino ir nesivaidina, iš ko tas, kieno tie nameliai, dideliai džiaugėsi.
Ir vėl Jonas pasileido ieškot, per svietą eidams, užburtų ir prakeiktų vietų. Ir, jau toli nuėjus, išgirdo žmones šnekant, būktai kokioj ten koplyčioj velniai naktimis ateina ir vaidinasi. Jons tada su džiaugsmu ten nuėjo ir pasigyrė, kad jis per naktį toj koplyčioj išbūsiąs.
– Ką, kad tu išbūsi, aš tau duosiu šimtą rublių, – pasakė prabaščius.
Jons su džiaugsmu įėjo į tą koplyčią ant nakties, o prabaščius užrakino. Jons į lonkas atsisėdo ir snaudžia. Apė dešimtą adyną atėjo velniuks, ale Jons ant jo nė nepažiūrėjo, snaudžia sau ir snaudžia lonkose. Ale tas velniuks atbėgo Jonui ties akims ir tupi, akis išvertęs žiūrėdamas į Joną, uodegą susukęs. Jons nusikreipė į kitą pusę – ir tas velniuks nubėgo į kitą pusę ir į akis jam žiūri. Jons vėl nusikreipė – ir vėl tas velniuks jam į akis. Ant galo jau pradėjo daugiaus rastis tų velnių, ir jau nebuvo kur kreiptis, tada Jonas sau sėdi ir snaudžia. Tie velniai pradėjo bėgiot, šokinėt, ir neva netyčia viens prabėgdams su uodega Jonui – per galvą, kits prabėgdams – vėl teip. Jonas pakėlė galvą ir užriko:
– Ko jūs čia dabar trankotės kaip po peklą?! Kad susėjot, pasišnekėkit ir eikit sau.
Ale tie velniai kur tau nutils – pradėjo kabytis, trytis, laižyt Jonui burną. Jons net supyko ir, paėmęs krepšį tą, kur tas šaltasis žmogus davė, ištempė ir pasakė:
– Visi velniai į šitą krepšį!
Cypdami visi velniai urmu sulindo į tą krepšį. Ant pabaigos ir Licipierius išrovęs stulpą su lenciūgu ant kaklo atsivilko, ir tas į krepšį sulindo. Jons juos užrišo ir pametė šalia lonkų ant grindų. Paėmęs savo smuikelę, užtraukė kazoką, tada tas krepšys ir į lubas, ir į grindis trankėsi. Po gerai valandai sušlapo krepšys, ir velniai ėmė prašytis šokinėdami, kad jis juos paleistų. Jons da gerą valandą žaidė ir sustojęs paklausė:
– Ar jau nenorite šokti?
– Nenorime, nenorime, Jonuk. Jau mes daugiaus tavęs neerzysim, daugiaus į tą vietą neateisim ir nesivaidysim, tik, susimildams, paleisk...
Jons atrišo krepšį, ir velniai kaip pasiutę išsmuko laukan ir žaibo greitumu nubėgo į peklą.
Prašvito, ir jau daugybė žmonių susirinko, ir prabaščius atrakino koplyčią. Visi su žingeidumu eina žiūrėt, mislydami rast to drąsuolio tik kaulus. Ugi atidaro duris – ir randa Joną sveiką besėdintį lonkose. Dideliai visi nusidyvijo, nės jau ne vieną tokį drąsuolį su kūnu, su dūšia į peklą buvo nusinešę velniai. Kada Jons pasakė, kad daugiaus jau nieks nesivaidys toj koplyčioj, prabaščius su džiaugsmu davė prižadėtą šimtą rublių. Tada ir Jonui, ir parapijonams džiaugsmas buvo, kad jau nereikėjo bijot. Ir jau nieks nesivaidino toj koplyčioj.
Eina sykį Jons keliu, ir vienoj sodyboj prie miesto aukštam eržuole buvo erelis lizdą susikrovęs ir daug iškados aplinkui darė, o kurio pagal jo aukštumą nieks nušaut negalėjo. Jonas pasiketino tą erelį nušaut, o toks vokietis, to eržuolo savininkas, pasakė:
– Je, tu, guds, jį nušausi... Čia ne toki šiovė, nenušiovė – jis, pypkarūris, nušiaus...
Jons atsakė:
– Aš tikrai nušausiu.
– Je, kad, margasis, nušiausi, tai aš nuogs iš šito slyvyno išnešiu.
Prieg tam ir daugiaus žmonių girdėjo. Jonas numieravo ir paleido šūvį. Erelis paplumpsėjo ir nudribo į slyvyną. Na, vokietis su dideliu pilvu tur lįst nuogas išimt tą erelį. Kaip tik tas vokietis įlindo, Jons, smuikelę paėmęs, stygas užsitempė ir pradėjo žaist. Vokietis drygt drygt ir šokinėja. Teip šokinėdams gerai no savęs mėsos nudraskė. Kada išlindo, visas kruvinas, ir padavė Joną į sūdą. Na, apsūdijo Joną ant sudeginimo. Prisirinko tada daug žmonių. Už miesto sukrautas ir aplietas smala laužas.
– Na, duokit da man prieš smertį pasižaisti...
Ponai, žinoma, ukvatni ant dyvų.
– Tegu, – sako, – gal jis gers muzikants.
O tas vokietis:
– Jė, jūs jam neduokit: kada jis ims špėliuot, jūs visi šoksit.
– Ei tu, durniau... Ar tai, ką špėliuoja, tai jau turi šokt?.. Nori – šoki, nenori – nešoki. Tu visai kvailas, kad tu teip misliji.
Ir atnešė Jonui jo smuikutę:
– Tegu, – sako, – toks raganius prieš smertį pasišpėliuoja...
Jons, stygas įtempęs, kaip užrėžė – visi žmonės: ponai, sūdžios ir tas vokietis, pilvą nusitvėręs, – plepsi! Jons rėžė, net žemė siūbuoja, visokius šokius, o ta visa goveda žiūrėtojų tiek plepsi, kad jau visi šlapi! Jons vis rėžė. Jau beveik visi parvirtę, liežuvius iškišę kvėpuoja. O jis, tai matydams, paliko begulinčius ir nuėjo sav, baimės nematęs.

PATEIKĖJAS: Jurgis Stanaitis

FIKSUOTOJAS: Kostas Stiklius

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ašmoniškiai, k., Kudirkos Naumiesčio sen., Šakių r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ašmoniškiai, Naumiesčio pav., Suvalkų gub.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 350-354, Nr. 21

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 253-257, Nr. 21

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal