Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2382&FId=4333&back=home

PAVADINIMAS: [Žmogžudys, kuris numiręs gyveno]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kad kitąsyk už Pilviškių netoli girios gyveno ūkininkas ant trupučio žemės. Jis, apart pačios, turėjo du sūnu ir vieną dukterį. Kada jau sūnūs suaugo, pagal valdžios reikalavimą vyriausiam reikėjo išeiti į vaiską. O tuomet jeigu da kas nenorėdavo eiti iš geros valios, ateidavo valdžionys, paimdavo ir susirišę išsiveždavo. Taigi kada išgabeno į vaiską vyriausią sūnų, jaunesnis liko namie.
Vieną sykį tėvas pasiuntė jaunesnįjį sūnų į girią pakirst nestorą beržiuką, ar tai dėl lazdos, ar teip dėl ko – nepasakė tėvas. Sūnus nuėjęs pakirto. Beeidams namon, pradėjo tą lazdutę miklyti ir savo puodynėj mislyti: „Ot kokia smagi lazdutė! Kad kas dabar atsitaikytų mušti, tai tuo’ užmuščiau“. Teip bemislijant štai ir ateina žmogus. Jis puolė ant to žmogaus su lazda ir su keliais kirčiais užmušė. Kada iškraustė tą žmogų, rado pas jį pusantro šimto rublių. Žmogų pavilkęs į girią iš kelio, buvo bemislijąs namon eiti, bet pamislijo sav: „Kokią tik kapeiką uždirbu, kaip tik tėvs pamato, ir atima, tai ir dabar da atims“, – ir pasiliko girioj.
Ne po ilgo važiavo per girią kunigas su švenčiausiu. Tam davė kelissyk su lazda ir, tą užmušęs, rado pas jį pustrečio auksino. Tą atėmęs ir pasiliko ant toliaus žmogžudžiu. Girioj apsigyveno ir, žmones užmušinėdams, teip pergyveno dešimts metų ir toks buvo gudras, kad nieks jį negalėjo suimt. Vieną sykį užpultas apicieras besigindams ir užmušė tą žmogžudį. Tada, kad jisai ant svieto gyvendamas velniui tarnavo, ir numiręs velnio valdomas užmušinėjo žmones da per dešimts metų. Dieną jau nieks tuo keliu pro tą giraitę negalėdavo pravažiuot nė praeit, o jau naktij tai kas tik atsidrąsinęs eidavo per ar pro tą giraitę, kožną užmušdavo. Visi aplinkiniai, kurie tik žinojo apė tą giraitę, nė viens ten ne tik dieną ir naktį neidavo, bet kelias varsnas iš tolo lenkdavosi. Ir apė tai, kas kaip mokėjo, vis negalimus būti daiktus pasakojo.
Atėjo laikas, kad vyresnysis brolis, atitarnavęs vaiske, keliavo namon. Kada buvo jau netoli tėviškės, jau gerai sutemo, ir, per girią eidamas, sutiko bestovintį savo brolį. Koks tai buvo džiaugsmas parėjusio, kad sutiko brolį girioj, rodos, pasitikt atėjusį, rodos, belaukiantį parkeliaujant! Meiliai pasisveikino, ir, valandėlę pakalbėjus, kareivis pradėjo vadyti brolį namon. Pagal prašymą brolio ir tas numiręs žmogžudys eina į tėviškę drauge su kareiviu. Kada atėjo į tėviškę, rado tėvą, motiną ir seserį bemiegančius. Kareivis bandė šaukt – neprišaukė, – teip smarkiai įmigę. Kada jis ėmės už plaukų pešt, žmogžudys ėmė bartis:
– Kaip tu gali už plaukų pešt motiną?! Ji tave pagimdė. Vėl tėvą peši – jis tave užaugino. Ir, – da sako, – tikrą seserį peši už tai, kad ji miega! Na, tegu jie miega. Eiva mudu į mano dvarą. Matai, kad čia jų nepribudysi. Ir da matai, brolau, kaip čia viskas prasta pas tuos vargdienius mudviejų tėvus! Eiva, mano dvaras kaip rojus – ten pavalgysi, ten atsilsėsi, ten išmiegosi.
Paklausė tokios kalbos kareivis, ir, tėvus nepribudinę, išėjo abudu į to žmogžudžio dvarą. Kada ten nuėjo, teisybė – puikus dvaras, ir kareiviui patiko. Žmogžudys paliepė tarnams atnešt valgymo ir gėrimo, liepė užžibyt žiburius. Tą visą tarnai pildo ir bijodami dreba prieš tą žmogžudį kaip prieš poną. Brolis kareivis, nemažai nusidyvijęs, paklausė savo brolio:
– Kaip tą tokį puikų dvarą įgijai? Jog ir aš pats žinau, kad tėvs labai skūpus: kaip tik įgyji kokį skatiką, ir atima. Kaip tu tokias gėrybes surinkai?
Ant tokio klausimo brolis žmogžudys buvo ką betariąs, bet paskui stačiai pasakė:
– Nesakysiu.
Tada kareivis pradėjo prikalbinėt:
– Dėl ko nesakysi savo broliui tikram?.. Jog gana gerai žinai, kad aš nesakysiu niekam, ir man gali be jokios baimės pasisakyt.
Žmogžudys, patvirtytas tokiais žodžiais, norint su baime, bet savo broliui pradėjo apsakinėti, kaip jį tėvs siuntė beržiuką pakirst, kaip jis žmogų užmušė, kaip pasiliko girioj, kaip paskui kunigą užmušė ir teip per dešimts metų žmones užmušinėjo ir vis pasislėpęs girioje gyveno. Ant galo nusipasakojo, kaip jį viens apicieras peršovė ir kaip dabar jau po mirties vėl jau dešimtas metas, kaip gyvena su velnio pagelba ir žmones užmušinėja, kuriuos velnias į peklą gabena. Tada kareiviui net šiurpulys per kūną perėjo, bet sumislijęs paklausė:
– O ar gal tave kas čia išnaikyt arba padaryt teip, kad tu čia neužmušinėtum žmonių?
Žmogžudys buvo besakąs „nesakysiu“, bet, be paliovos brolio prašomas, pradėjo pasakotie:
– Galima mane išnaikytie, kad aš daugiaus negąsdyčiau nė neužmušinėčiau daugiaus žmonių, bet reik žinot kaip.
– O kaip? – paklausė kareivis.
– Ogi girioj yra tokia išpuvus pušis. Toj pušij aš gyvenu. Netoli tos pušies yra ekmuo, po tuo ekmeniu – skylė. Jeigu po tuo ekmeniu į tą skylę kas mane įmestų, tai aš daugiaus nieko neužmušinėčiau ir nieks manęs nebijotų ir nereiktų bijoti.
Bekalbant ir gaidys užgiedojo. Tada visas dvaras, visos grožybės prapuolė, ir tas žmogžudys brolis prapuolė, tik tas kareivis pasijuto krašte plynios, iš kurios vos išmakojo. Kur valgyta – pastipusios kumelės mėsa ir kaulai, kur gerta – ten nagos nuo pastipusių kumelių, o gėrimas – srutos. Tada tas kareivis, persigandęs išrėpliojęs iš plynios, kol parėjo, jau ir prašvito, jau ir žmonės buvo sukilę. Kada atėjo į namus tėvų, kaip tai buvo linksma, kada išsilgę tėvai ir sesuo pamatė savo mylimą sūnelį ir su karšta širdžia sveikydami džiaugėsi!
Po kelių dienų išgirdo, kad toj netoli esančioj girioj ant kelio, o ypač naktij, žmones užmušinėja. Tada tas kareivis pasigyrė, kad jis galįs tą nematomą baisybę išnaikyt. Visi aplinkiniai su džiaugsmu prašė, kad išnaikytų, o tos girios ponas prižadėjo už išvarymą iš jo girios vaidulio tris šimtus rublių arba žemės dvidešimts margų. Tada visi aplinkiniai padarė po tą girią medžioklę ir ieškojo tos pušies su tuo ekmeniu. Po ilgo ieškojimo (žinoma, vidurij dienos) atrado tą pušį kiaurą ir netoli tos pušies ekmenį. Tą pušį pakirto ir rado joje žmogų su sudriskusia sermėga – da tąj pačia, kur nuo tėvo išėjo. Tada brolis to žmogžudžio atvertė ekmenį ir pagriebęs žmogžudį įvertė į tą skylę. Tas krisdams griebė savo brolį, norėdams įsitraukt, bet vos tik už skverno nutvėrė, skvernas nutrūko, ir tas žmogžudys su tuo skvernu nugramzdėjo į gilybes amžinas. Tada vėl tą ekmenį užvertė ir teip peržegnoję paliko. Nuo to sykio jau daugiaus nieks po tą girią neužmušdinėjo, ir šiandien nieks ten nieko nebijo.
Tas kareivis, gavęs dvidešimts margų lauko, gavo da ir pinigų, vedė pačią. Buvo vestuvės. Aš ant tų vestuvių buvau, valgiau ir gėriau, o tas kareivis da ir šiandien gyvena laimingas.

PATEIKĖJAS: Juozas Bukšnys

FIKSUOTOJAS: Kostas Stiklius

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ašmoniškiai, k., Kudirkos Naumiesčio sen., Šakių r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ašmoniškiai, Naumiesčio par., Suvalkų gub.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 354-357, Nr. 22
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 257-260, Nr. 22

Spausdinti

Atgal