ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2384&FId=4335&back=home

PAVADINIMAS: [Miręs vyras išsiveda žmoną ir Lino kančia]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kad kitąsyk buvo Jonuks ir Onutė. Teip juodu viens kitą mylėjosi, kad nė būt be viens kito negalėjo. Ale po kiek laikui Jonuks ėmė ir numirė, o Onutė verkė, verkė palaidojus ir prašė Dievo, kad nor jai kada Jonukas prisisapnuotų. Teip vieną kartą ir prisisapnavo. Sako jai per sapną:
– Onute, išeikie už skūnios ryto’ vakare – aš atjosiu ir tave paimsiu...
Rytojaus vakaro sulaukus, apsirengė ir išėjo laukti. Neilgai trukus Jonuks atjojo:
– Na, Onute, sėskie, o josiva...
Onutė paklausius užsisėdo, ir joja. Prijojo tokį aukštą kalną, o tam kalne – skylė.
– Lįsk, Onute, į tą skylę.
Onutė persigandus iš baimės pradėjo drebėti:
– Jonuk, tavo čia paprasta – tu lįsk pirma.
Kaip tik Jonuks įlindo, Onutė pradėjo bėgti atgal. Jonuks – vytis. Onutė pribėgo tokią stubelę: spingso mažas žiburėlis. Vos paspėjo į priemenę įbėgt, duris užkišo – Jonuks nepagavo. O kad įeina į vidų, žiūri – levonas ant lentos paguldytas ir viena sena bobelė daboja. Suriko:
– Susimildama, bobute, mane pakavok!..
Bobutė liepė lįst į užkakalį, o pati atsisėdo, užstodama merginą. Jonuks, už lango stovėdams, šaukė:
– Negyvasis, paduok gyvąjį!..
Kojos levono – krust...
– Negyvasis, paduok gyvąjį!..
Atsistojęs ir eina. Priėjo iki bobutei, sako negyvėlis:
– Pasitrauk, nes man reikia pagaut tą ličyną o paduot, kas jos reikalauja.
Bobutė sako:
– Palauk, nesiskubyk teip – išklausyk pirma linų kentėjimus, o paskui galėsi...
– Na, tai, boba, pasakyk greičiau.
– Turėk biskį kantrybės, nes ir lino kentėjimai nesibaigia an to karto, bet kankina iš palengvo...
– Sakau, boba, skubyk greičiau!
– Tuo, tuo – štai klausyk. Liną kaip pasėja, kaip apakėja – kaip jis privargsta! Jeigu da šiltas pavasaris, tai greičiau, o jeigu šaltas – iriasi, lenda iš žemės iš paskutinių spėkų ir, vos ne vos išlindęs, stiebiasi, lapoja, kad tik nepagautų koks maras...
– Skubyk, boba, greičiau!
– Taigi, maitele, kaip jau pakyla nuog žemės, jau, rodos, galės augtie, tai kaip užklumpa vėjas – siūbuoja, lanksto, galveles daužo į viena kitą...
– Skubyk, boba, greičiau!
– Biskelį paūgėjus, kaip tik atsiranda visokių žolių, kaip pradės mergos linelius ravėt, kaip jos ims ant jų šaknelių trypti, mindžioti, linelius blaškytie į visas puses...
– Skubyk, boba, greičiau!
– Taigi vos ne vos užaugę, vėjų pučiami, saulės kaitinami nunoksta. Išeina visa šeimyna ūkinyko, išrauja iš žemės, suriša į pluoštelius, sustato į krūvutes... Tada vargsta, vargsta, kol jau visai išdžiovina. O kaip išdžiovina, parveža namo, o pasidarę talką darbinykų, pasidėję lentas daužo, daužo, daužo – išdaužo visus smegenis...
– Skubyk, boba, greičiau!
– Toliau – išveža į lauką, ištaršo po pievas. Tenai juos plaka lietus, vargina vėjas. O kaip jau gerai išvargsta, surenka nuog pievos, sukilnoja, suriša į pundus ir vėl veža į pirtį. Tenai sukrovę ant ardų džiovina, kad jų net kauleliai visi sudžiūsta! Tada vėl, sutelkę darbinykus, kaip pradės laužyti kaulus, kaip pradės laužyt! Potam tikruos įrankiuos (mintuvuos) palieka vos tik vienos skūrelės...
– Skubyk, boba, greičiau!
– Negana nė to! Parsivežę namo, kaip pradeda su lentom išgaląstom (bruktuvėm) jų skūrelės skusti! Paskui jas ant dratų išdrasko – kad nelieka nė truputį sveiko kūno!..
– Skubyk, boba, greičiau!
– Taigi... Paskui vėl suka į ilgus siūlus. Susukę vėl ištempia ant tam tyčia padarytų padargų: vienus išilgai, kitus skersai, sumuša, sumuša į krūvą, padaro audeklą...
– Skubyk, boba, greičiau!
– Negana nė to. Paskui tą audeklą patiesia ant pievos – ir turi gulėt, ar tokis oras, ar tokis. Vos nepaspėja išdžiūti – ir vėl lieja vandeniu, kankina, kaip gali...
– Skubyk, boba, greičiau!
– O kad da to užtektų! Paskui pasiuva sau drapanas, nešioja, kol suplyšta, o kaip suplyšta, parduoda žydui, tas nuveža į fabriką. Ten sumala visus jų kaulelius, skūreles, padaro popierą. Paskui raštinykai rašo, rašo visokius atsitikimus, prirašę numeta sudraskę – ir nešioja vėjas po visus laukus...
Tuo kartu gaidys pragydo. Tas levonas smala susitriedė, o Jonuks sugrįžo savais keliais. Onutė liko gyva, bet persigandus po kelių dienų mirė.

FIKSUOTOJAS: Juozas Kovas

FIKSAVIMO METAI: 1895

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Mureikai, k., Griškabūdžio sen., Šakių r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Mureikai, Naumiesčio pav., Suvalkų gub.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 358-360, Nr. 24
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 261-263, Nr. 24

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal