ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2387&FId=4349&back=home

PAVADINIMAS: [Bebaimis]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks vokietys su pačia. Jiedu turėjo sūnų. Ale tas jų sūnus teip dykai užaugo, kad jau su juom tėvai rodos neranda: visai neklauso, ir nieko negali su juom daryt. Atidavė jį kunigužiui, kad jį pamokintų ir duotų jam baimę. Jau jis būna pas kunigužį.
Ale tas kunigužis vieną vakarą sako tam vaikui, paduodams jam uzboną:
– Eik parnešk man alaus.
O mergą apvilko baltais marškiniais, sako:
– Eik tu jį pagąsdint.
Eina su alum namon – patiko tą mergą. Tai kaip davė su uzbonu į galvą – uzbonas sutrūko, tik ausis jam rankoje liko. Parėjo namon.
– O ką, ar parnešei?
– O kaip parneši?.. Patikau velnią, daviau uzbonu į galvą – uzbonas sutrūko, alus pasiliejo.
Dabar tas kunigas mato, kad jis nieko nebijo, – sako jam:
– Eisi šiąnakt ana į tą koplyčią ant sargybos.
– Gerai, galėsiu eiti, ale man turėsi duoti vieną kėdę atsisėst, kaziras ir stuopą degtinės.
Tuojaus, viską tai gavęs, nuėjo ir sėdi. Kaip tik pritemė, su urmu pakilo viesula – ateina velnias pas jį.
– N’o ko tu čion sėdi?
– Sėdžiu, kad mane čion pastatė ant sargybos.
Paskui sako:
– N’o ką, rasi eitum kaziruot?
Velnias:
– Galėsiva.
Susėdo kaziruot – geria tą degtinę ir žaidžia. Tas vaikinas tą velnią vis įveikia. Gaidys užgiedojo – prapuolė jam tas velnias iš akių.
Kitą naktį vėl jį siunčia tas kunigužis. Sako:
– Eit eisiu, ale duosi dar vieną kėdę, dvi stuopi degtinės, nes šiąnakt jau rasi ateis du velniu.
Nuėjęs sėdi jau. Atėjo pas jį du velniu. Vėl ėmė tą degtinę lakti ir kaziruot iš pinigų. Ale tas vaikinas vėl abudu įveikė – velniai pinigų netur!
Iš ryto parėjo namon. Kunigužis klausia:
– N’o ką, kas ten šiąnakt buvo?
– N’o kas ten bus... Jau su dviem velniais šiąnakt žaidžiau – ale jie pinigų netur.
Sako tas kunigužis:
– Eik dar trečią naktį tenai.
– Galėsiu eit, ale tu man duosi tris stuopas degtinės, dar vieną kėdę, naujas kortas ir dziegorėlį.
Vakare viską gavo. Nuėjęs sėdi, laukia. Ateina su baisia vėtra jau trys velniai. Ėmė jie tą degtinę maukt, kaziruot – išgėrė tas tris stuopas arielkos. Pažiūrėjo į dziegorėlį, kad jau baigiasi dvylikta adyna, – tas vaikinas ėmė visiem trim velniam ir nutraukė kepures:
– Dabar, – sako, – tu užmokėk už tris naktis, ką pralaimėjai, o tu – už dvi, o tu už vieną.
Tas, katras žaidė tris naktis, sako:
– Čion sklepe yra mano katilas raudonųjų, tai eik – pasiimk.
– O kam aš eisiu imt. Eik tu, man atnešk čion, tai atiduosiu kepurę.
Tas velniukas tuojaus išnešė ant viršaus tą katilą ir jam papylė krūvą. O tas, kur dvi nakti žaidė, sako:
– Aš pinigų neturiu. Aš tau duosiu tokią mašną, kad iš jos gali imt pinigus, kiek nori, o kaip tik uždarysi, ir vėl pilna, ir vėl gali imti.
Atidavė jam tą mašną, atidavė ir jis jam kepurę. O tas, katras vieną naktį žaidė, sako:
– Aš ir pinigų neturiu. Aš tau duosiu tokį kaulelį, kad su tuom kauleliu gali ir ledakojo atsigint.
Davė jam tą kaulelį, atsiėmė kepurę – ir visi iš akių prapuolė.
Ant rytojaus nugabeno tuos pinigus pas tėvus, paliko, o pats išėjo į svietą. Ėjo ėjo, priėjo girią. Jam beeinant per girią, sutemė. Žiūri – matyt girioj aukštas kalnas, o tam kalne – žiburys. Atėjo pas tą kalną, rado duris, įėjo į vidurį – karališki pakajai ir daugybė jų. Perėjo visus – nieko nėr, tik vienam dideliam pakajuj rado sėdint paną. Toj pana visa pajuodus. Sako toj pana jam:
– Ko tu čion atėjai? Jau dabar kaip susirinks velniai, tai tave užsmaugs.
– Aš jų nebijau.
Toj pana:
– Jei tu jų nebijai, tai tu mane jeigu galėsi atgint nuo jų, nuo šokio per tris naktis, tai iškils šita karalystė į viršų, o jei ne, tai ir tu pats galą gausi.
Jau atėjo vakaras. Prisirinko muzikantų ir visokių velnių – tuojaus ėmė žaisti. Tas vaikinas, paėmęs tą mergą, pašokino ją biskį, atsisėdo ant suolo, sėdi, o tie velniai ją nor šokint. Ale kaip tik jie nor ją imt, tas vaikinas su tuom kauleliu pamosuoja – ir velnių tuojaus nėr. Vieną naktį atgynė jau tą paną, o tos panos jau pabalo galva. Sako toj pana:
– Kad šitą naktį atgynei, antrąnakt jau laikykis geriaus, nes jų šiąnakt bus jau daugiaus.
Antrą naktį jau atėjo daugiaus muzikantų ir daugiaus tų velniapalaikių susirinko. Vėl ėmė žaist ir šokt. Vaikinas vėl biskutį tą paną pašokino ir pasisodino ją jau ant savo kelių, o tie velniai vėl ją nor šokint. Bet kaip tik ją nor imt, jis su tuom kauleliu pamaišo, ir tie tuojaus atstoja. Jau praėjo antra naktis, ir ta pana jau pabalo iki juostai.
– Na, dabar, – sako, – kad tu jau mane apsaugojai dvi nakti, tai jau šitą paskutinę naktį kaip mane laikysi, tai ir kasas ant rankos apsisuk, nes jau šitą paskutinę naktį dar jų atsivilks daugiaus.
Paskutinę naktį jau susirinko daugybės ledokų ir nor jau nuo jo tą mergą atimt. Jau jis visai neina nė šokt, tik sėdi ant suolo apsiglėbęs. Velniai kaip tik norėtų nuo jo griebt – tas su tuom kauleliu pamoja, o velniai tuojaus atsitraukia. Ir teip dirbosi iki gaidžių. Po gaidžių pana teip jau visai balta pasidarė ir visa karalystė į viršų iškilo. O tas vaikinas su tąj pana apsiženijo ir liko karalium ant tos žemės.

(J. Penčyla. Ožk.)

PATEIKĖJAS: J. Penčyla

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabaliai, k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 124-127, Nr. 39
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal