Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2388&FId=4338&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
– Jau Tilžėje begyvenant, – pasakojo K. iš savo paties pritapimo, – buvo šilts pavasaro laiks, kai 9 d. gegužės mano seselė apsisukus, vėl į tėviškę keliaut pasitaisusi, dar į kaimynus išėjo, tai man prie stalo berašant didiai garsus supyškėjims lyg ir prie lovos galo, prie atvirų langų nusidavė. Pamislijęs, jog iš karščo kas atšokę bus, tuoj prie lovos galo žengiau žūrėt, ale čon ir kitur vislab davade ėsant, o man tą supyškėjimą apdyvijant, pusto (= pačto) urėdininks su depeše atėjo, kuroj buvo sakoma, brolelis jau ant mirimo ėsantis, ir parkeliaut prašoma. Dabar mislijaus gerai tą supyškėjimą suprantąs. Man dar bedūsaujant, jau ir seselė parsiskubino. Kai jai tai vislab pranešau, ji ašaroms paplūdo. Man skubriai apsitaisus, abudu ant trūkio užsėduse, laimingai tėviškę atsiekova, kur, ant didžio džaugsmo, brolelis dar gyvas buvo, ale jau rytojuj popiet pakajingai į anus amžus iškeliavo. Tai buvo mano pirms, o bene ir paskujis pritapims dvasiško prisimaldavimo.

FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 146, Nr. 47
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

Spausdinti

Atgal