Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2401&FId=4354&back=home

PAVADINIMAS: [Gražuolė]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas ponas. Jis turėjo vienturtę dukterį, o ji buvo labai graži. Pas ją važiuodavo ponai ir žmonės, kad tik galėtų jos veidą pamatyti. Tas tėvas pradėjo to nekęst, kad pas jį važinėja. Davė nutraukt jos paveikslą, nunešė ant grįžkelės, pastatė, sako:
– Tegul eina ten žiūrėt.
Kaip tik pastatė tą jos paveikslą ant kelio, tai ji pasidarė teip negraži, kad tas ponas negal žiūrėt! Sako:
– Tai, ką padariau, kaip man Dievas davė...
Dabar mąsto sau: „Ką man daryt, kaip ją galėčiau išgelbėt?..“ Važiuoja jis per svietą, duoda ant mišių, duoda pavargėliams ir vis rašo namon klausdamas, ar dar nepasitaisė. Atrašo jam: „Ne“.
Važiuoja toliaus – rado pakelėje kryžių. Sako: „Reik čion šauktis“. Atidavė ten daug pinigų: „O, – sako, – ji bus sveika“. Parašė vėl namon, ar jau sveika, – atrašė jam užveizdėtojas to jo dvaro, kad „tavo duktė su velniais gyvena: sykiais ji baisi, o sykiais labai graži“. Tas ponas, gavęs tokią gromatą, kaip ir pirmai beprotis buvo, teip ir dabar. Rašo atgal: „Kad ji su velniais gyvena, atsiųsk tu man jos akis ir širdį“.
Tai užveizdėtojas to dvaro sako:
– Štai gavau gromatą: tavo tėvas reikalauja, kad aš jam atsiųsčiau tavo akis ir širdį.
Sako jam ta pana:
– Imk ožį, papjauk ir nusiųsk jam akis ir širdį jo.
Tas užveizdėtojas jos pasigailėjo, kad tokia graži, ale sako:
– Kad aš tave gyvą paleisiu, tai kaip parvažiuos ponas, ką mudviem abiem padarys?
Sako:
– Aš eisiu į girią ir gyvęsiu pūstynėj iki galo gyvenimo savo.
Išėjo į girią. Pakol dar turėjo drabužius, o paskui, kaip nuplėšė, – nuoga vaikščiojo. Rado tokiam dideliam medij skylę ir tenai gyveno.
Vienąsyk pirmusyk išjojo karaliūnas į girią medžiot su šunimis. Tie šunes, pamatę tą paną, tie ėmė vytis, o ji – nuo jų bėgt, kad nesudraskytų. Inšoko į tą savo medį. O tie šunes, apstoję tą medį aplinkui, loja. Išgirdo karaliūnas šunų lojimą – prisiartinęs prie medžio, klausia:
– Kas čia yra?
Mato, kad skylė medyje – tyli. Sako:
– Jei žmogysta, atsiliepk, nes dursiu pike.
Toj nusigando, kad nenudurtų, – sako:
– Aš čia – pana.
Karaliūnas:
– Tai išlįsk!
Sako:
– Negaliu: kad aš nuoga.
Sako:
– Išlįsk, kad ir nuoga!
Ta pana noru nenoru tur išlįst. Išlindo. Tas karaliūnas kaip tik pamatė, kad labai graži, tuojaus apdengė jos nuogą kūną savo manteliu, užsisodinęs ant savo žirgo parsijodino namon į savo tėvo dvarą, uždarė į vieną kambarį, aprengė ją gražiai ir – tolydžio eina jis tenai žiūrėt. Tėvas jo sako: kas tai yra, kad jis kitąsyk niekad tenais nevaikščiojo. Sako:
– Ką tu tenai turi, kad tu teip tankiai vaikščioji?
Sako:
– Aš turiu labai gražią paną – radau girioj.
Parodė tėvui. Karaliui teipgi labai patiko, kad tokios kitos šioj pasaulėj nebuvo! Ne ką trukus tėvas tuojaus savo sūnų su jąj apženijo. Ne po ilgam, karaliui numirus, liko sūnui karalystė, – o jau jiedu turėjo sūnų.
Už kiek ten laiko turėjo karalius išjot ant vainos už marių. Jau ten ilgai bebūnant, išsiilgo jis karalienės ir sūnaus. Nusiuntė savo vyresnius, kad atvežtų jam pačią su sūnum. Tie pargrįžę paėmė ją ir sūnų, o ji karaliui paėmė visą eilią drapanų naujų, surišo klumšelį, paėmė su savim ir iškeliavo. Ant marių bevažiuodami, tie vyresniejie vis eina į jos stubelę su jąj pašnekėt. O kad jau buvo ne per toli krašto, tai jie ėjo jos persiprašyt, kad už ką nepyktų. O ji, pamislijus, kad ateina ją užmušt, duris užsistūmė. Tie pradėjo duris verst – ją paėmė baimė. Pasiėmė tą klumšiuką, langą atsidarė ir šoko į marias per langą. O kaip tą langą darė, tai durelės atsikabino, tai kaip ji puolė, pataikė ant tų durelių. O tie vyresniejie, kaip išvertė duris, jau karalienės nerado. Klausia pas tą vaiką:
– O kur mama?
Tas vaiks jau nemažas buvo – sako:
– Per langą iššoko.
Dabar jie šnekasi terp savęs, kad bus negerai: tas vaikas viską pasakys. Sako:
– Reiks ir jį mest į vandenį.
Ir išmetė per langą, o patys išvažiavo laukan.
Karalius klausia, kada pribuvo pas jį:
– Kur pati su vaiku?
Sako:
– Karalienė, kaip nepratus važinėt ant marių, ėmė vemt vemt – ir numirė. O sūnus, pamatęs, kad jau motina negyva, ir tas verkė verkė ir numirė. O kaip numirusius negalima vežti – akruotą skandina, tai turėjom abudu išmest į marias.
Tas karalius iš skaudėjimo širdies negali iškentėti iš tokios didelės naujienos!
O ta karalienė plaukė ant tų durelių, plaukė – pamatė žmones važinėjant ant marių. Ėmė ji juos mot – tie atvažiavę paėmė ją ant luoto ir išvežė į tą miestą, kur tas karalius buvo. Apsirengė ji tom drapanom, kur ji vežė karaliui, nuėjus vaikščioja ten pro tą gyvenimą, kur tas jos vyras buvo.
Ale tas karalius įsižiūrėjo, kad toks gražus vaikinas vaikščioja pro jų langus, o teip dailiai apsirėdęs, – sako:
– Pašaukit man jį.
Pašaukė ją pas jį. O ta, nuėjus į kitą kamaraitę, apsirengė su moteriškom drapanom, įėjo pas jį – tada jisai ją pažino, kad tai jo pati mirusi. Ji jam viską išpasakojo, kas tiktai atsitiko jai toje kelionėje. Tai tas karalius sušaukė tuos vyresniuosius, atėmė nuo jų vyresnybes, o patsai kėlė antrą didelę svodbą, kur ir aš ten pribuvau.

(Petras Paliulis iš Ožkabalių.)

PATEIKĖJAS: Petras Paliulis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabaliai, k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 135-138, Nr. 41
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

Spausdinti

Atgal