ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2437&FId=4396&back=home

PAVADINIMAS: [Onutė ir Jonukas]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk senovės laikuose gyveno Jonukas ir Onutė. Juodu nieko daugiau neturėjo, tiktai karvutę. Vieną kartą juodu susitarė tą karvutę vestis, ale kur, tai pats nežinojo. Išsivedė tą karvutę drauge su savim, nusivedė į tokią girią. Teip tąj giria bekeliaujant užpuolė vakaras, o juodu toj girioj jokio gyventojo neprieina. Ale iš tolo pamatė žiburėlį spingsantį ir susitarę juodu ėjo pas tą žiburėlį žiūrėt, ar negaus tenai pernakvot. Priėjo prie to žiburėlio, žiūri – tas žiburėlis žiba mažoje pirtelėj. Įėjo juodu į tą pirtelę prašytis, kad leistų juodu į nakvynę. Išvydo čionai raganas ir labai nusigando, bet atgal negrįžo. Pirmiausiai pagarbino vardą Dievo, o paskui pradėjo prašytis nakvynėn. Raganos juodviem ant to pasakė:
– Mes ne tokius išgarbinam, o tokius varvanosius nėr nė ką!
Vienok leido juos nakvynėn, norint ir buvo iš sykio smarkiai užpuolę. Ant rytojaus juodu rengiasi eit, bet štai jau juodviejų neleidžia. Jonuką užmetė ant peno, o Onutę pasiliko kankyt. Rytmetyje eidamos raganos ant medžioklės į girią Onutei palieka darbą tokį: sumaišę dirsių geldą su rugiais ir užduoda išskirt dirses sau, o rugius sau, kad būt atskyrium. O jeigu neišrinks, tai papjaus Onutę.
Paėmusi Onutė tas dirses su rugiais nusinešė pas tą karvutę, atsisėdus ir verkia. Ta karvutė klausia:
– Ko tu verki?
Onutė parodo savo darbą:
– Ot, – sakė, – uždavė išskirt dirses sau, rugius sau, o po vieną grūdą – kada aš išrinksiu... O raganos pasakė, kad jeigu neišrinksiu, tai mane papjaus.
Karvutė atsakė:
– Neverk, Onutė, bus gerai. Tiktai atsinešk dvi paklodi, o aš išskirsiu.
Onutė teip ir padarė. Atsinešė dvi paklodi ir patiesė. Karvutė papūtė teip – ir atsiskyrė dirsės sau, o rugiai sau. Onutė, paėmus dailiai, padėjo į vietą, kad nepabertų.
Štai parėjo ir raganos ir klausia:
– Na, o ką, ar išrinkai?
– Išrinkau, – sako, – jau seniai. Kad ir da kita tiek būt buvę, vis būčia paspėjus išrinkt.
Ant rytojaus raganos, išeidamos į girią, jau palieka dvi geldi rugių su dirsėms. Bet Onutė jau nenusiminė nieko. Kaip tik raganos išėjo, tuojaus jijė nusinešė pas karvutę visus tuos rugius, teipgi dvi paklodi. Tuojaus karvutė papūtė, ir išsiskyrė rugiai sau, o dirsės sau – jau Onutė ir vėl sau rami.
Štai raganos parėjusios klausia:
– Na, o ką, ar išrinkai?
– Išrinkau, kurgi neišrinksi!
Raganoms parūpo, kaip ji išrenka tuos grūdus. Ant kitos dienos raganos, eidamos į girią, vėl palieka rugių dėl išrinkimo. Viena pasiliko namie saugot – žiūrėt, ką ji daro. Onutė vėlei, paėmus rugius, nusinešė pas tą karvutę, saviškai vėlei išskyrė, kaip ir pirma. Ragana, stovėdama už sąsparos, užtėmijo, kaip Onutė išskyrė tas dirses nuo rugių.
Dabar jau raganos rengiasi karvutę pjaut. Nuėjus Onutė pas tą karviukę verkia, kad jau ją papjaus – turi viena pasilikt: Jonuką užmetė ant peno, o karvutę papjaus!.. Karvutė sako:
– Neverk, susimildama, Onute, aš tau paliksiu pagelbą, kad tu galėtum su raganomis gerai atsilygyt. Tu prašykis, kad kaip mane papjaus, kad tau duotų žarnas mano darinėt, tai tu tose žarnose rasi tokį akmeniuką kaip nykščio galas, o tu tą akmeniuką pakasi po slenksčiu naktyje ant dvyliktos adynos.
Tą karvutę ėmė ir papjovė. Onutė teip padarė, kaip karvutė prieš pjovimą buvo jai įsakius. Pasiprašė raganų, kad jai duotų žarnas karvutės darinėt, o tose žarnose rado jijė bedarinėdama tą akmeniuką, kaip pupa, tokio didumo. Jijė, sulaukus nakties ant dvyliktos adynos, pakasė tą akmeniuką po slenksčiu ir nuėjo vėlei gulti. Ale žinot, kas bus iš to, nė ji visai nežinojo.
Atsikėlė raganos rytmetyje ir žiūri, kad ant durų išaugus tokia didelė obelis, kad tokių nelabai buvo matyt. Obuoliai ant tos obels raudoni ir labai kvepi – net už kelių mylių buvo kvepėjimas! Raganos tuojaus puolė pasiskint obuolių, bet kaip tik priėjo, teip tuo ta obelis iškilo aukštyn, kad jos nepasiektų pasiskint. Onutė kaip tik prieina, tai obelis nusileidžia žemyn ir gali pasiskint, kiek nori.
Vienas ponas, važiuodamas tuo tarpu pro šalį, užvažiavo pažiūrėt, kas teip baisiai kvepia. Įvažiavęs į kiemą, pamatė, kad tai obuoliai tokį smarkų kvepėjimą turi. Ponas prašo raganų, kad jam paskintų nors vieną obuolį. Jos jam atsakė, kad
– Mes negalim.
– Na, – sako ponas, – paskinkit man, o katra paskinsita, tai aš su ta ženysiuos.
Raganos bėgioja aplink obelį ir nori, kad kaip nors galėtų paskint ir tapt ar tai, ar tai moterė tam ponui. Bet jos nei viena negali: kaip tik prieina, tai obelis aukštyn – ir nieko negali padaryt, niekaip neprisitaiko paskint. Kaip tik Onutė prieina, tuojaus obelis nusileidžia žemyn. Tuom tarpu raganos metasi artyn, ale obelis vėlei į padanges iškyla. Ponas ėmė prašyt raganų, kad jos nueitų šalin ir kad duotų Onutei paskint. Tuom tarpu raganos nuėjo šalin, ir kaip tik Onutė priėjo, teip obelis nusileido, šakos nulinko ir daugybė obuolių, rodos, kriste krinta ant žemės. Paskynė Onutė dėl pono, kiek tik jisai norėjo. Ponas išvažiuodamas jai sakė:
– Palauk, mergaite, aš kitąsyk atvažiuosiu ir tave paimsiu su savim, o paskui apsivesiu.
Kitą kartą ponas atvažiavo vežtis merginą ir atvažiuodamas atsivežė mažas kurpiukes. O jis, kaip buvo obuolių, matė, kad raganų kojos labai didelės, sako:
– Na, merginos, katra dabar įkišit į šitas kurpiukes, tai ta bus mano moteris.
Raganos pirmiau priėjo ir bando viena autis ir kita, ale nė ta nieko nepadaro – negali apsiaut. Na, ponas duoda Onutei autis, o ta kaip bematant ėmė ir apsiavė, rodos, kad ant jos kojos buvo siūtos.
Ponas pasiėmė drauge su savim Onutę ir išvažiavo. Onutė prieš išvažiavimą prisiprašė raganų, kad leistų pas Jonuką atsisveikyt, pasimatyt paskutinį kartą, nės jau baigė jį penėt ir rengėsi tuo pjaut. Nuėjus jijė pas Jonuką karčiai apsiverkė, kad jau ne už ilgo jį pjaus ir daugiau su juom nesimatys. Onutė mokino Jonuką, kad kaip tik ištruks, kad bėgtų kaip galėdamas. Bėgtų į tą kraštą, kur obuoliai kvepės.
Kaip jie galą pavažiavo, štai ir ta obelis pakilo oru ir lekia drauge, kur juodu važiuoja. Juodu parvažiavo į dvarą – ir ta obelis drauge oru parėjo į dvarą ir, ant vidurio kiemo nusileidus, stovi. Pons besidžiaugdamas obele ir su Onute apsivedė ir drauge gyvena – Onutė pastojo ponia.
Raganos jau ėmė tartis Jonuką pjaut. Buvo jų susiėjusios trys. Dvi ėjo į girią ant medžioklės, vieną paliko, kad papjautų. Jos vardas buvo Elenėlė. Kaip šiuodvi išėjo į girią, Elenėlė, pasilikus viena, rengėsi pjaut. Ji nuėjo pas Jonuką, tas ėmė stengtis ir, apveikęs Elenėlę, papjovė. Elenėlės užtaisė galvą po patalais, tik plaukai buvo matyt. O anuodvi, išeidami į girią, mokino, kad kaip papjaus, dalį mėsos kad padėtų po kakaliu, o kitą sukrautų ant ratukų. Jonukas teip ir padarė, kaip girdėjo mokinant Elenėlę: dalį mėsos jis pakišo po kakaliu, o kitą sudėjo ant ratukų.
Ne po ilgam jau raganos parėjo. Pirmiau puolė į kakalį, išsiėmė iš po kakalio mėsos ir valgo, o Elenėlė, žiūri, guli po patalais – pamislijo, kad miega. Juodvi valgydami šneka:
– Saldi gardi Jonuko mėselė.
O Jonukas, da raganoms neparėjus, įsilipo į medį ir klauso, ką juodvi šneka. Raganos pradėjo šaukt:
– Elenėlė, – sako, – Elenėlė, kelkis valgyt, teip smarkiai įsimiegojai! Saldi gardi Jonuko mėselė.
O Jonukas, medij būdamas, sako:
– Saldi gardi Elenėlės mėselė.
Šituodvi metėsi prie lovos pažiūrėt Elenėlės. Pakelia patalus aukštyn – žiūri, kad tiktai galva priklota lovoje patalais. Nusigando juodvi.
– Ak, – sako, – kad nors mudvi būtuva nevalgiusi Elenėlės, kad nors būtuva priėjusi, kaip parėjova, pažiūrėt. Ale rodėsi, kad toj miega.
Gerai. Susitarė juodvi eit ieškot Jonuko. Išėjo laukan – žiūri, kad jis medij įsilipęs. Juodvi susitarė dabar kirst tą medį. Kaip pradėjo kirst, ėmė džiaugtis, kad, kaip medis parvirs, tai tąsyk Jonuką papjaus. Jau įkirto į pusę medžio, o jau medis ėmė judėt, virstuliuot. Kerta gilyn – jau medis pradėjo virst. Jonukas ėmė šauktis pagelbos, sakydamas:
– Visi paukšteliai, kurie čion čiulbaujat, nuleiskite man po plunksnelę, sumeskit, susimildami, po plunksnelę.
Štai pradėjo paukščiai lėkt – sumetė jam po plunksnelę. Ir kaip jau medis pradėjo lūžt, tuokart Jonukas su tomis plunksnomis pasimosavo ir nulėkė. Jisai lėkė į tą kraštą, kur obuoliai kvepėjo, ir nulėkė netoli to dvaro, nusileido ant žemės ir nuėjo pas Onutę.
Čionais Jonukas pagyveno ilgą laiką. Pamatė ponas, kad jis yra labai geras, ėmė jis tart, kad su pono seseria apsivestų. Teip susitarė su pono seseria ir pakėlė linksmą veseliją. Ant tos veselijos ir aš buvau, tenai drauge gėriau, linksminaus. Valgiau ir gėriau, per burną taukai varvėjo, o burnoj nieko neturėjau. Tenai besilinksmydamas labai nusikaltau. Mane tuom tarpu užklupo bartis, ir aš išbėgau į priemenę, čionai radau pakulų, į tas įlindau ir pasikavojau. Tuom tarpu manę išieškojo, bet niekur nerado. Vienas ponas susimislijo eit ant medžioklės. Jis paėmė kuodą tų pakulų, kur aš buvau, ant pleituko ir, kaip muškietą taisė, mane su tuom pleituku įgrūdo į vamzdį ir išėjo ant medžioklės. O kaip išsinešė į lauką, aš labai baisiai buvau nusigandęs, mislijau, kad, kaip šaus, iš smarkumo krisiu, teip ir užsimušiu. Bet visai ne teip tikosi: kaip šovė, kaip ėmiau lėkt – mislijau, kasžin kur ant kieto daikto kaip pulsiu, teip užsimušiu. Ale papuoliau ant minkšto daikto, tai yra ant lovos šitos, kurioj dabar miegu, per tai nieko nepasižeidžiau.

FIKSUOTOJAS: Pataraitis

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Marijampolė, sav., , , Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Marijampolės aps., Suvalkų gub.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 275, Nr. 24
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal