Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2457&FId=4416&back=home

PAVADINIMAS: [Trys karvelių linkėjimai]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo tokis biednas žmogelis ir turėjo sūnų ir dukterį. Motina jų buvo labai silpnos sveikatos, ir, kada tiedu vaikučiu paaugo virš septynių metų, ėmė jų motina apsirgo ir po trumpos ligos numirė. Likęs žmogelis našlys gyveno su savo vaikais. Senis su sūnum aidavo ant uždarbių, o ta jo duktė pagamindavo jiems valgį. Ta mergaitė tokia buvo graži, kad gražesnės arba jai panašios negalima buvo atrasti visoj pasaulėj.
Toje šalij ne per toli gyveno ragana ir turėjo teipgi vieną dukterį. Ėmė toji ragana apmonijo tą senį, ir apsiženijo jiedu. Po veseilei toji ragana pradėjo tų vaikučių labai nekęsti, ypatingai senio duktės, už tai, kad ji buvo labai graži, o jos duktė juoda, bjauri ir pažiūrėti. Toji ragana vis mislijo, kokiu būdu savo podukrą nužudinti, nės šitą žmones myli, o jos dukters nekenčia. Brolis tos mergaitės, matydams, kad močeka jų neapkenčia, išėjo į svietą ir pristojo tarnauti pas karalių, o jo sesuo, žinoma, turėjo būti pas tėvą.
Vieną kartą toji ragana sako:
– Ar girdi, tėvai, ar tu negali tą netikėlę nužudinti?
Seniui buvo gaila savo duktės.
– Kaip aš, – sako, – galiu savo dukterį žudinti!..
– Tu nenori jos žudinti. Jei tu mane mylėtum, tai gautai rodą, ji ir pati gautų galą! Ot, važiuoji į girią malkų – nuvežęs palik, tai ir pati ten galą gaus. Sakykie, kad kirvį namie užmiršai, ir siųskie ją atnešti – tokiu būdu mes nuo jos atsikratysim.
Tėvas išsirengė į girią malkų, pasiėmė savo dukterį ir, kada nuvažiavo į vidurį girios, sustojo ir sako:
– Bėk, dukrele, namon, aš užmiršau kirvį. Mes neturime su kuom malkų prisikirsti!
Mergaitė, palikus tėvą girioje, parbėgo sušilus namon, žiūri – kirvis įkirstas į kulbę ant skiedryno ir ant kirvio koto tupi trys karveliai.
– Ak jūs karvelėliai, kokią jūs man skiriate dalelę?
Vienas pasikeldamas sako:
– Kaip tu buvai graži, tai būsi du kartu gražesnė.
Antras pasikeldamas sako:
– Kaip tavo plaukai buvo gražūs, tai dabar auksu žibės.
Trečias pasikeldamas sako:
– Kaip tu iki šiol spjovei seilėm, tai dabar spjausi raudonaisiais.
Karveliai, paskyrę dalį, nulėkė, o toji mergaitė, paėmus kirvį, atėjo pas tėvą. Prisikirto jiedu malkų ir sugrįžo namon.
Kada toji ragana žiūri, kad jos podukra du kartu gražesnė sugrįžo, ir kur tik spjaus, tai pasirita raudonasis pinigas, – da labjaus įniršo. Senis dabar džiaugiasi su savo dukteria.
Už poros dienų seniui prisiėjo vėl važiuoti į girią malkų parsivežti.
– Ar girdi, tėvai, palik ir mano dukterį nuvežęs į girią! – atsiliepė ragana.
Senis nusivežė raganos dukterį į girią, sustojo ir sako:
– Bėk, vaikeli, namon, atneškie kirvį, aš užmiršau, mes neturime su kuom prisikirsti malkų.
Parbėga raganos duktė sušilus, apsikudlojus, žiūri – kirvis įkirstas į kulbę ir ant kirvakočio tupi trys karveliai.
– Atiš, vanaginiai, atiš! – sušuko raganos duktė.
Vienas pasikeldamas sako:
– Kaip tu buvai bjauri, būsi du kartu bjauresnė.
Antras pasikeldamas sako:
– Ką tavo plaukai buvo juodi iki šiol, tai dabar kaip smala žibės.
Trečias pasikeldamas sako:
– Kaip tu iki šiol spjovei seilėms, tai dabar spjausi pamatinėms (rupūžėms).
Kada toji raganos duktė sugrįžo į girią pas tėvą, tai tas pamatęs persigando, ėmė bėgti, nežinodams, kas su raganos dukteria pasidarė, – nekirto nei malkų, parvažiavo namon. Toji raganos duktė kaip tikt spjaus, tai ir bėga pamatinė. Jos motina pamačius už galvos nusitvėrė!
To senio sūnus tarnavo visados pas karalių ir turėjo savo seseres paveikslą. Būdavo, kiekvieną rytą, kada jis išeina iš savo kambario, tai karalius mato, kad jis yra apsiverkęs. Vieną kartą karalius jį pasišaukė ir sako:
– Kas per priežastis tavo liūdnumo, kad tu kožną kartą, kada ineini į savo kambarį, tai paskui išeini apsiverkęs?
– Ką aš veiksiu neverkęs, kad aš turiu tokį gerą gyvenimą, o mano sesuo tokia graži ir teip gyvena vargingai!
Ir parodė tam karaliui savo seseres paveikslą.
– Gerai, kad tavo sesuo tokia graži. Važiuok tu pas savo tėvą ir parsivežk ją, o aš prisiekiu tau, kad aš ją vesiu, – pratarė karalius.
Davė jam gražų vežimą su ketvertu arklių, ir tas vaikinas atvažiavo pas tėvą vestis savo sesers pas karalių.
Susirengė toji mergaitė viską, ir kada įsėdo į vežimą, toji ragana sako į savo dukterį:
– Matai, tavo sesuo jau važiuoja, – aik ją nors palydėsi, nės jau gal daugiaus nesimatysite!
Susėdo abidvi į vežimą ir važiuoja pamare.
– Ak, tai, – sako, – vandens didumas!
– Ką ji sako? – užklausė brolis.
– Nori ji gert, – atsakė raganos duktė.
Brolis padavė jai uzboną. Tik brolis liepė pasemti vandens. Kaip tikt šita pasilenkė semti vandens, toji raganos duktė ėmė ir įstūmė ją į marias. Dabar tiedu važiuoja, o ši mergaitė pasivertė į antaitę ir plaukia. Brolis ape tai nieko nežino.
Kada tas karaliaus tarnas parvažiavo į dvarą su savo seseria, karalius išėjo ant dvaro pasitikti. Ugi žiūri – išlipa iš kočiaus baisus sutvėrimas. Karalius persigando, bet ką padarysi: prisiekęs yra ją vesti!
– Jeigu, – sako, – tu man šiteip padarei, tai aš savo prisiegą užlaikau, aš turiu su tavo seseria ženytis, bet tave uždarau į turmą ant viso gyvenimo.
Ėmė pastatė akmeninį turmą (kalėjimą) ant marių kranto ir uždarė savo tarną į kalėjimą. Kada jį tenai uždarė, dabar jo sesuo atplaukia vandeniu kiekvieną dieną, ir jiedu kalbasi.
– Tai, – sako, – broleli, vieną dienelę netekau vienos plunksnelės, antrą dienelę – kitos, o trečią gal ir visų neteksu.
Išaidama nuo brolio, palieka jam savo vieną plunksną, ir kada, sulaukus vakarą, šis įsikiša tą plunksną į sieną kalėjimo, tai net tas mūras pasidaro šviesus, ir karaliaus dvaras nušvinta.
Karalius, pamatęs šviesą vieną ir antrą kartą, liepė savo tarnams daboti. Ir tie besaugodami užtėmijo, kad pas tą kalinį atplaukia labai graži antukė ir su juom kalba. Dabar karalius liepė numegzti šilkų tinklą ir, kada toji antukė įplaukė pas savo brolį, užstatė tinklą ant skylės ir ją begrįžtant sugavo. Kada ją karalius pagavo, tai toji ragana ėmė ją vartyti į visokias kirmėles ir vabalus, kad tikt paleistų. Kada jau pervertė į visokius bjaurius sutvėrimus, ant galo, negalėdama jos išgauti, atvertė į paną tokią, kokia ji pirmiaus buvo. Dabar karalius, matydamas labai gražią paną ir dažinojęs, kad jo tas tarnas, uždarytas kalinime, yra jos brolis, tuojaus liepė jį paleisti. Karalius su tąj pana apsiženijo, o tos raganos dukteriai liepė sukurti laužą ir ant to laužo sudegino.

PATEIKĖJAS: Magdė Vilkauskaitė

FIKSUOTOJAS: J. Kazakevičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Kūlokai, k., Liudvinavo sen., Marijampolės sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Kūlokų k., Liudvinavo prp., Kalvarijos aps., Suvalkų gub.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 291, Nr. 30
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

Spausdinti

Atgal