ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2472&FId=4432&back=home

PAVADINIMAS: [Apie tris panašius brolius]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Viens tėvas turėjo tris sūnus, ir visi buvo teip panaši į kits kito, kad ni jokiu būdu negalima atskirti. Jų tėvas turėjo seną kumelę. Ta kumele atvedė jam tris žirgus, visus vienodus, juodbėrus. Suaugę broliai susitare eiti po svietą laimes sau ieškotų. Visi trys sudūrė peilius į žemę ir prisiekė viens kitam, jei katras iš tų peilių aprudės, tai eiti ieškoti to, kurios peilis aprudėjo. Geriai. Visi susėda ant savo žirgų ir išjojo į visas puses.
Jojant keliu visi sutinka levą. Levas prašosi į draugystę – jie prijema. Paskui sutinka mešką – irgi prijema į draugystę. Joja tolyn – sutinka vilką, da tolyn – lapę, ant galo zuikį, ir visus prijema į draugystę. Mažesniasis brolis joja į rytus.
Ilgą laiką teip jie visi jodinėjo. Jodinėjęs viens iš jų neužmiršta pagrįžęs pažiūrėti, ar visi peiliai tebėra čysti. Ant galo bejodinėdamas mažasis brolis prijoja didelį miestą, ir tame mieste visi namai su želaba. Injojęs į miestą, klausia, dėl ko čia visur teip rūstai. Jam sako, kad karalaite ant mirties yra nusūdyta – smakas turės ją praryti. Mažasis brolis vadinosi Jurgis. Tas Jurgis susitaisė gerokai savo šaudyklę ir su visais savo gyvoliais išjojo ant mares kranto, kur turėjo ant ryto pribūti karalaitė ant prarijimo smako.
Jau išaušo. Daugybė visokių karalių išlydėjo tą karalaitę, kuri važiavo po pirma viena savo karetoj. Palydėjus lig puskelio, visa ponybe pagrįžo, nenorėdama matyti baisios mirties. Karalaitė privažiavo prie kranto mares, išlipo iš vežimo ir atsiklaupė. Tad išlindo iš marės smakas su šešiomis galvomis. Jurgis šuovė į bestiją – vieną galvą nušuovė. Mato, kad neapveiksįs, – sušuko savo gyvoliams ant pagalbos. Supuolė visi ir sudraskė. Tad karalaite šuoka jam ant kaklo ir prašė, kad važuotų kartu su jąj pas jos tėvus. Jurgis atsisakė ir pasakė, kad kitą kartą užeisiąs pas ją, ir nujoja savo keliu. Tad vežėjas karalaitei sako:
– Nu, dabar kaip nori. Jei nesakysi, kad aš tavi išgelbėjau, tai tau smertis, o jei pasakysi, kad aš tavi išgelbėjau, tad aš būsiu tavo vyras.
Karalaite, matydama esanti prastame padėjime, prižadėjo sakyti teip, kaip norėjo vežėjas.
Gerai. Pagrįža pas tėvus. Tėvai nebežinojo, ką daryti iš tos linksmybės. Žinoma, sutaise didelį balių, nežinojo, kaip dekavoti vežėjui. Ant galo karalius turėjo atiduoti karalaitę vežėjui už pačią. Jau greit bus vestuvės. Prieš vestuves – balius. Ant to baliaus atvyko Jurgis. Karalius nežinojo, ko jam reikia, ir pats Jurgis nėko nesakės apė tą. Susėdo ant pietų visi, teipgi ir karalaitė, Jurgis ir vežėjas. Besikalbėdami įsikalbėjo ir ape tą: padėkime, jeigu ne tas išliuosavo karalaitę, kur gaus greit karalaitę, kokiu būdu reiktų sūdyti jį. Vienas tarė – sušaudyti, kitas – užmušti, trečias – į kalinį įstumti, o vežėjas sako, kad ne – reiktų jį išvesti už miesto ant dirvono ir su dvyleka arklių sutraukyti. Tad karalaitė puole ant kaklo Jurgiui ir tarė:
– Va kas mane išgelbėjo, šitas, o ne vežėjas.
Tad vežėjas pats sau jau buvo prisisūdijęs ir tapo arkliais sutraukytas į šmotelius. O Jurgis apsivedė su karalaite.
Vieną naktį, gulėdamas su karalaite po vestuvių, pamatė, kad miške yra didi šviesybė ugnies. Jurgis pašoko iš lovos ir tarė, kad jis nor ten joti. Pati nenorėjo jo leisti, bet jis jos neklausė, prisakė pabalnoti jo juodbėrį žirgą ir išjojo su savo visais gyvoliais (levas, meška, vilkas ir t. t.). Prijojęs prie ugnės, pamatė senutę besėdint ir bedrebant nuo šalčio. Jurgis klaus:
– Del ko, ką tu nešildais prie ugnies?
Senutė atsakė:
– Man yra užginta. Duok tamista man plaukų visų savo gyvolių, teipogi ir savo, tad man bus daleista šildytis prie ugnės.
Jurgis dave. Senutė, pajėemusi plaukus, įmetė į ugnį, – pradėjo lyti šiltas lytus, ir Jurgis su visais gyvoliais pavirto į akmenį. O kiti jo broliai da tebevendravojo po svietą. Antrasis brolis pamislijo sau, jos pas namus savo, pažiūrėsiu, ar visi peiliai tebėra švari. Atjoja pas peilius, sudurtus į žemę, žiūr – peilis mažojo brolio surūdėjęs, ir sako sau: „Jau turbūt jo nebėra ant svieto gyva. Josiu ieškoti“. Ir pajoja. Ilgai joja ir ant galo prijojo didelį miestą. Visas miestas buvo želaba aptaisytas. Sutikęs žmogų iš miesto, klaus:
– Kas čia darosi?
Jam paaiškina, kad buvo čia karalius, išgelbėtojas karalaitės, ir Dievas žino, kur prapuolė jau daugiaus neg pusė metų. Jis užjojo pas karalaitę. Ji pamačius šuoka jam ant kaklo, pradėjo bučiuoti ir sako:
– Kur tu, dūšele, teip ilgai buvai prapuolęs? – Jis buvo suvis panašus į savo brolį, teip kad karalaitė pripažino jį už savo vyrą.
Tas nežino, ką daryti ir ką sakyti. Jis nor išjoti atgal – karalaite nebleidžia.
Vieną vakarą sugulė jis su karalaite ir pamatė ugnį miške. Staiga atsistoja ir nor joti pas ugnį – karalaitė neleidžia. Bet jis išjoja su savo visais gyvoliais. Prijojęs prė ugnies, atrado tą pačią senutę, ir viskas pasidarė teip pat, kaip su pirmoju.
Vyresniasis brolis, vėl pagrįžęs prie peilių, rado, kad du surūdėjusiu, ir greit pajojo ieškotum. Ilgai jojo ir prijojo tą miestą su želaba. Klaus:
– Kas čia pas jus darosi?
Jam paaiškino, kad buvo viens karalius, išgelbėtojas karalaites, kad buvo prapuolęs ant puses metų, paskui susirado, ir vėl prapuolęs yra jau daugiau kaip metai. Vyresniasis brolis suprato maždaug apė tą ir nujojo pas karalaitę. Ši pamačiusi apalpo iš džiaugsmo:
– Kur tu teip ilgai, dūšele, buvai prapuolęs?
Brolis atsakė:
– Et, šen ten buvau, savo žmonius aplankiau.
Ir tas vieną naktį sugulė su karalaite, pasijėme su savim kardą ir įsidėjo terpo kelių. Tikt pamate ugnį miški – šoko iš lovos ir, greit sėdęs ant savo žirgo, nulėkė pas ugnį. Atrado senutę besėdžiant pas ugnį, drebančią nuo šalčio. Brolis klaus:
– Del ko tu nešildai?
Ji atsako:
– Man yra užginta. Jei duosi savo ir gyvolių savo plaukų, tad galėsiu.
Brolis pamatė pas raganą lazdelę nedidelę ir sako:
– O ką, čia puiki lazdeli. Ar negali duoti man pažiūrėti?
Senutė padavė jam. Šitas kaip pradės mušti raganą, prikalbinėdamas:
– Kur mano broliai?
Ant galo senutė parodė ant akmenų ir sako:
– Va tavo broliai.
Brolis da baisiau pradėja mušti ir prisakinėjo, kad ji atgydytų jo brolius. Senutė sako:
– Še stiklelį, nueik ten pas sriauną upelį, pasemk vandens ir aplaistyk akmenius.
Brolis sako:
– Ne, eik tu, aš neisiu.
Ir da sudavė su lazdu. Tad senutė atgydė jo brolius ir daugybę kitų žmonių. Brolis mušė senę, kad atiduotų jam ir stiklelį. Senutė atidavė. Brolis, pasėmęs vandens su stikleliu, aplaistė senę, sudaužė su lazdu. Ir pradėjo lyti šiltas lytus, ir senė pavirto į akmenį, o jis pats, pasisėmęs vandens, nujojo su broliais į dvarą pas karalaitę.
Karalaitė, pamačius tris vienodus vyrus, nežinoja, ką daryti. Tad mažasis, Jurgis, priėjęs pabučiavo ir tarė, kad „aš tikrasis“. Visi broliai dabar ilgai gyveno santaikoje. Jurgis buvo karaliumi, o du broliu valdė pas jį pirmas vietas puo karaliaus.
Ilgai teip gyvenus, susitarė važuoti savo tėvų aplankytų. Važiavo drauge ir karalaitė, ir visi gyvoliai. Pusiaukelyje privažiavo dvarą, kuris buvo visas susmegęs į žemę, tikt viens stogas da buvo ant viršaus žemės. Jie visi įėjo nakvynės prašyti, bet nėko nerado – visur buvo dyka, tikt puikiausios lovos ištaisytos. Nėko neatboję sugulė ir užmigo, tikt antrasis brolis nemiegojo. Jis mislijo sau: „Čia tur būt kas nors negero“, – ir pasirengė neužmigt per visą naktį. Girdėt, įėjo puiki pana ir pradejo kalbėti su akmeniu, kurs stovėjo puo stalo:
– Ai, kad jie žinotų, čia nemiegotų. Šį naktį ateis čia lerva, įlįs pro langą ir sujės karalaitę. O paskui, kad jie žinotų, pagrįžę pas savo tėvus, nevalgytų pirmųjų pietų, – kad žinotų, mustravotų žirgą ir kaip nors iš netyčia žirgas nuverstų visus valgymus, ir tada būt laimingi. O dabar jie visi čia pražus.
Tuos žodžius ištarusi, atsisveikino su akmeniu ir prapuolė. Tad antras brolis iššoko iš lovos, pagrėbė ant greitųjų kardą ir atsistojo prie langa. Jau nebetoli pusiaunaktis. Žiūr – įkiša savo kramę (galvą) baisiausia lerva. Antrasis brolis tikt čekt ir nukirto galvą. Lašas kraujo aptėškė karalaitės ranką. Brolis norėjo nušluostyti su savo skepetaite, bet pajuto iš miego vyras karalaitės ir, pagriebęs kardą, nukirto galvą savo brolio. Atsikėlė ant ryto ir pamatė, kad antrasis brolis gul kraujuose su nukirsta galva ir lerva ant lango tupi be galvos. Tad vyresniasis brolis klaus:
– Kas čia pasidarė?
Jurgis paaiškino:
– Kažin kas taisės šį naktį prie mano pačios, aš pagrėbiau kardą ir nukirtau galvą. Kas galėjo žinoti, kad tas mūsų brolis...
Tad vyresnesis brolis pajėmė savo stiklaitį su vandenim, patrynė brolio galvą, pridėjo prie sprando, sudaužė su lazdute senutės raganos, ir tas tuoj atsistojo sveikas. Iš to dvaro keliavo pas tėvus. Jau atrado gražį stalą pataisytą: visokių vynų, valgių skanių skaniausių. Pataisytas stalas lauke terp keturių medžių anžuolinių. Tad brolis, sekdamas kalbai panos, kuri pasirodė jam dvare ant puskelio, pradėjo mustravoti savo žirgą, ir iš netyčia žirgas užgavo su pasturgaliu stalą, ir visas stalas su valgymais ir gėrimais sutraškėjo ir parvirto ant žemės. Susimušė ir Dievo dovana. Tad užkaitė kitus pietus, pasivalgė visi. Pavalgę pasijėmė savo tėvus ir sugrįžo į karalystę karalienės. Puo to visi ilgai ir laimingai gyveno.

FIKSUOTOJAS: Ignas Rimkūnas

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Telšiai, apskr., , , , Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Telšių aps.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 310, Nr. 36
„Aruoduose“skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal