ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2473&FId=4433&back=home

PAVADINIMAS: [Nelaimės paukštis]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitą kartą buvo trys seserys, ir visas trys buvo siuvėjos. Jos vieną vakarą pradėjo kalbėtis terp savęs. Vyresnioji sako:
– Aš norėčiau būti karalienė.
Antroji sako:
– Aš norėčiau būti pirma ranka po karalienės.
Mažesnioji sako:
– Aš norėčiau būti pas karalienę už tarnaitę.
O karalaitis, eidamas pro jų namelį, išgirdo jų kalbą. Paskui nuėjo ant ryto pas siuvėjas ir suderėjo su vyresniąja, o antrąjį pastatė pirma ranku puo karalienės, o mažesnįjį – už tarnaitę pas karalienę.
Karalius, pragyvenęs su savo jaunąja pačia, už metų susilaukė sūnaus. Karalienė pagimdė sūnų, o antroji jos sesuo pavogė kūdikį, įdėjo į krepšį ir paleido ant jūros, o vietoj kūdikio padėjo karalienei šunelį. Paties karaliaus tuomet nebuvo namie. Pagimdė, pagimdė šunį – ką padarysi... Žiūrėsim, kas bus toliau!
Parėjo antri metai – vėl pagimdė sūnelį. Jos sesuo vėl permainė sūnų ant katės, o kūdikį – vėl į krepšį ir – ant jūros.
Bevaikštinėdamas pamariais, viens turtingas ponas pamatė priplaukusį prie pašalio krepšį ir ištraukęs atidarė ir pamatė kūdikį, ką tikt gyvą. Parsinešė namon ir augino. Antrą metą vel bevaikštinėdamas atrado prie pašalio jūros krepšį, vėl kūdikį rado ir vėl augino.
Praėjo ir trečias metas – karalienė pagimdė dukterį. Jos sesuo vėl pavogė ir paleido krepšyje ant jūros, o vietoj kūdikio padėjo žiurkę. Pagrįžęs karalius pamatė, kad čia kas nors yra blogo. „Turbūt mano pačia yra ragana, ne kits kas“, – mislijo karalius. Ir uždarė ją ant duonos ir druskos kalinyje.
Bevaikštinėdamas tas ponas pamariais atrado ir trečią kūdikį. Visus tris jis augino. Tas ponas turėjo seną kumelę, ta kumelė atvedė tris žirgus. Visi kūdikiai suaugo, suaugo ir žirgai. Ponas dovanojo kožnam po vieną žirgą.
Vieną naktį vyresniasis iš tų vaikų sapnavo sapną. Jam pasakė per sapną toks senelis:
– Eik suieškok nelaimės paukštį.
Atsikėlęs ant ryto apsakė savo broliui ir seseriai savo sapną. Apsakęs sapną, pasibalnojo savo žirgą ir išjojo nelaimės paukščio ieškotų. Išjodamas įdavė mažesniamjam broliui pe[i]lį ir pasakė:
– Kad pe[i]lis aprūdės, tad eik tu manęs ieškoti.
Išjojo. Ilgai jodinėjo, paskui atjoja pas jūrą, atrado ant krašto jūros senelį besėdintį. Jis prijoja prie senelio ir klaus jo:
– Ar nežinai nelaimės paukščio?
Senelis sako:
– Žinau, – ir parodė ant kalno. Sako: – Ten, ant to kalno, yra nelaimės paukštis.
Atjoja pas kalną, žiūr – daugybė visokių vabalų, lervų bjaurių bjauresnių. Nieko neveiksi, reik joti į kalną. Injoja į pusę kalno, atsigrįžo pasižiūrėtų, ar begena bjaurybės. Kaip tik atsigrįžo, tuoj pavirto į akmenį.
Antrasis brolis pamate, kad pe[i]lis surūdėjo, – pasibalnojęs žirgą išjoja savo brolio ieškoti. Ilgai jodinėjo, ant galo prijojo prie jūros ir atrado senelį besėdintį. Persenįs, apžėlęs plaukais iki žemės. Jis paklausė, ar nežina nelaimės paukščio. Senelis vėl parodė ant kalno. Pamatęs daugybę visokių lervų, persigando. Nieko nepadarysi – reik joti į kalną. Injojęs į pusę kalno, užsigeidė pažiūrėti, ką tos lervos bedaro. Atsigręžė į užpakalį – ir staiga pavirto į akmenį. O išjodamas jis buvo davęs seseriai veidrodelį ir pasakęs:
– Kaip tik pradės rasoti veidrodelis, tuoj eik ieškoti.
Sesuo vis žiūr į veidrodelį, ant galo ir pradėjo rasoti. Ji pasibalnoja žirgą, pasijėmė žirkleles ir išjoja ieškoti savo brolių. Joja, joja ir prijoja jūrą. Pas jūrą senelis. Ji senelio paklausė, ar nežinans nelaimės paukščio ir jos brolių. Senelis parodė jai kalną ir pasakė, kad tenai yra jos broliai ir nelaimės paukštis, ir sako:
– Tu neįjosi į tą kalną, jei aš tavęs nepamokinsiu, o aš už dyką negaliu tau pasakyti. Jei nukirpsi mano ilguosius plaukus, aš tau viską išpasakosiu.
Mergaitė nukirpo jo plaukus, ir senis pasakė:
– Kaip josi į kalną, nežiūrėk į užpakalį ir nesibijok tų bjaurybių, kurios tenai yra.
Sesuo atjoja pas kalną – pamate visokių bjaurybių. Nėko neatbojusi sudavė žirgui per šonus ir įjojo į kalną. Kalne atrado dideliai puikį medį, tame medij pakabintas nelaimės paukštis. Apė tą medį čiurkšnoja upelis, vanduo upelio buvo geltonas, blizgans. Ji užklausė nelaimės paukščio, ar nežinąs jos brolių. Paukštis pasakė:
– Pasemk iš upelio vandens ir aplaistyk visus akmenius, kur čia yra.
Ji pasėmė ir aplaistė, ir iš akmenų pasidarė žmones. Terpo jų buvo ir jos broliai. Paskui ji prašė paukščio, ar negalėtų ji išrauti tą gražįjį medį ir parsinešti į savo sodną pasodinti.
– Jei nori, – tarė paukštis, – nulaužk šakelę, parsinešusi pasuodink, ir išaugs toks pat medis.
Ji nusilaužė šakelę. Paskui vėl prašė, ar negalėtų kaip ir tą upelį pargabent į savo sodną.
– Jei nori, – atsakė paukštis, – pasisemk vandens iš upelio, persinešk namon, iškask duobelę pas tą medį ir supilk vandinį, ir tuoj pradės bėgti upelis toks pat, kaip čia.
Paskui ji nukabino nu medžio nelaimės paukštį ir su savo broliais išjoja į namus. Parjojus įdūrė į žemę šakelę – tuoj paaugo ko no gražiausis medis. Ji pakabino paukštį į medį. Paskui iškasė duobelę, supylė vandenį, ir pasidarė toks pat upelis su tokiu pat vandeniu.
Po visą karalystę išėjo garsas ape tokį gražybę paukščio, medžio ir upelio, ir iš visur važiavo žiūrėti. Nebiškentėjęs atvažiavo ir pats karalius. Sesuo norėjo savo tėvą pavaišinti kuomi nors ir klausės rodos ape tą paukščio. Paukštis padavadijo:
– Pajimk agurką, išimk vidurius, pripilk kruopų, sutaisyk, kad nepažintų, ir padėk karaliui ant stalo, o mane, kaip karalius atsisės, pakabink viršuj jo galvos.
Teip ji ir padarė. Karalius sėdo prie stalo, parpjovė agurką, ir kas – iš agurko išbiro kruopai.
– Kas čia per dyvai? – tarė karalius, o paukštis viršuj galvos atsiliepė:
– Dar didesni dyvai, kad tu nenori pripažinti savo vaikų ir augini už vaikus visokius gyvolius.
Karalius nepamatė, kas čia kalba. Paukštis vėl:
– Žiūrėk, tavo duktė, žiūrėk, tavo du sūnu.
Tad karalius suprato, kaip viskas dėjosi, ir su didžiu džiaugsmu pažino savo vaikus ir šoko juos bučioti. Paskui karalius pamatė ir paukštį, ant galvų bekabantį. Paukštis viską apsakė, kaip su jo pačia dėjosi. Tad karalius, pagrįžęs namon su savo vaikais, puolė po kojų savo pačios ir prašė atleisti jam, o jos seserį nuvežė į laukus, sukrovė laužą ir ją sudegino.

FIKSUOTOJAS: Ignas Rimkūnas

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Telšiai, apskr., , , , Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Telšių aps.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 315, Nr. 37
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal