ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2474&FId=4434&back=home

PAVADINIMAS: [Apie paiką brolį]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kėtą kartą gyveno vėna gaspadėnė labai bagota ir vaisinga. Jė torėjo vynolėką sūnų ir vėsos paaugėno, o iš tų bovo dešimtės išmintingų, o vinolėktasės paiks. O kaip jė vėsė didė paaugo, tai jė norėjo tokią motiną gautė, kor tor vynolėką dokterų kožnam po vėną, ale tė dešimtės išmintingųjų norėjo nu vynolėktojo, paikojo, nusėgautė ir jį namė palėktė. Jė sakė jam:
– Eik į gėrę ir parvesk vynolėką arklių, ir jei parvesė vynolėką arklių, tai mes jasėm tokią motiną ėškotė, kor tor vynolėką dokterų, kad mes galėm gautė kožnas po vėną seserę.
O paikasės jų klausė ir ėjo į gėrę ėškotė jims ir sav arklių parvestė. O kaip jis išėjo, tai tė išmintėngėjė jį išjokė ir saka:
– Dabar matom, kad jis paiks yra – jis eit į gėrę arklių parvestė, o jog čia nei vėna arklia nėr. O kad jis toks paiks yr, tai mes negalėm jį drauge imtė...
O kaip paikasės į gėrę galoką įėjo, tai atbėgo vynolėka arklių so kamanams ir so balnais, gatavė kas priklauso jajėmoi, ir iš tų bovo vėns raišas širvoks. O paikasės išsėskyrė sav gražausįjė ir parvedė vėsos ant kėma ir prirėša dešimtė į krivą (krūvą), o vynolėktąjė, kor sav bovo išsėskyręs, apart prirėša. O jo broliai, tai matydamė, sakė:
– Veizėkėt, mūsų paikasės jog ir parvedė mums arklių.
Ale jė kalbėjo tarp savęs:
– Mes išsėskirsėm sav kožnas gerausė ir jam palėksėm menkiausė arklė, mes dešimt išjosėm ir jį dabosėm namė palėktė.
O kaip jis pri jų į stobą įėjo, tai sakė jam jo broliai:
– Dar ankstė yra, aisėm dar valandėlę atsegoltė ir pasėmėgoję potam jasėm.
O kaip jė vėsė atsėgolė, tai paikasės, nuvargęs būdams, pradėm užmėga, o kėtė atsėkėlę išjajo ir paikąjė palėka bemėgantė.
Paikasės, iš mėga pabudęs, išėja laukan ir nei brolių, nei arklių nerado, tik rado raišąjė širvoką vėną. Ir, priėjįs pri jo, sakė:
– Širvokai, aš tave vėną rando, o kor kėtė paleka?
Tai sakė širvoks:
– Tik sėsk ant manęs vėršoj – modo jūs jau rasėv.
Ir kaip jis užsėsėdo, tai širvoks vėjo greitomo bėgo ir nei raišo nei vėna biškia, kol kėtos galėjo gerai matytė, ir kaip kėtor matė, tai pradėjo raištė ir ėjo jims paskoi.
O tė jo broliai užjajo pri vėnos moterėškės ant kėma, korė sakės motina ėsantė nu vynolėkas dokterų ir žadėjo jims vėsėms po vieną doktę. O kaip paikasės ant kėma paskoi užjojo, tai sakė širvoks jam:
– Kai gerai torėsė, neužmeršk nei manęs.
O kaip jis į vėdo įėjo, tai rado pri stala besėdėnčos ir kožnas vėnas torėjo savo marčią apsėkabėnęs. O kaip jis pri stala priėjo, gavo ir jis savo martę, kaip ir kėtė, tai jė vėsė lėbavo. Ir paikasės ėmė vėną rėkę donas ir išnešė savo širvokoi. O kaip išėjo pri širvoko, tai vėsė vynolėka arkliai bovo lig kelių į porvos prasėtrypę ir negalėjo išlėptė, o kaip širvokas tan doną soėdė, tai vėsė iš porvų išlėpa ir bovo sausa. Ir širvoks sakė:
– Kad to gerai toresė, nei manęs neužmėršk, aš ir tevęs neužmeršo.
O kaip jis bovo valandėlę lėbavęs, tai jam vėl pripolė, kad širvoks nelėpė jo užmėrštė, tai jis išnešė jam dvė rėkė donas. Ir rado vėl vėsos į porvos lig papėlvės, o kaip širvoks tan doną soėdė, tai vėsė išlipa ir bovo sausa. Tai sake širvoks:
– Jei tretė kartą manęs neužmėršė, tai aš tave ir tavo brolios, ir jų arklios nu smertės išgelbėso.
O kaip jis po valandos trės rėkes donas išnešė, tai vėl bovo vėsė vynolėka lig posau šona į porvos ir negalėjo išlėptė, ale kaip tik širvoks tas trės rėkes donas soėdė, tai vėl vėsė išlėpa ir bovo sausai. Tai sakė jam širvoks:
– Dabar apkėsk (apkeisk) mumės so tos žmonas arkliais: mumės į jų vėtą, o jos – į mūsų vėtą, ir brolios, kad jė sogols so marčoms, ir to sogolk so savo marte, ale idant neužmėk. O kad bus vėsė užmėgę, tai apkeisk brolios so jų marčoms: brolios dėk į marčų vėtą, o marčias – į brolių vėtą, ir to atsėgolk į savo marčos vėtą, o ją dėk į savo vėtą. O ant zėgoraus vėną kards pols ir jumės ir mumės nukėrs, o kad busė vėsos apkeitęs, tai jūs ir mes išlėksėm gyvė.
Tai paikasės padarė, kaip širvoks jį buvo pamokėnęs, tai ant zėgoraus vėną krėto balkės nu vėršaus ant jų bemėgtant ir ūmai vėl aukštyn į savo vėtą pasėtraukė, kaip bovo bovęs, ir nėka nebovo išmanytė, nes jis bovo teip jau, kaip ir kėtė balkiai, o tas balkės bovo ant to pataisytas – jį galėjo staigiai paleistė ir vėl patrauktė. O broliai bovo teip pagoldyti: jė golėjo į štrejo skersai stobos į veną rindą: pri krašta martė, potam jaunikės, ir vėl martė, ir vėl jaunikės, ikė jė visė sogolė į vėną rindą, kožnas jaunikės torėjo savo martę pri savo šalės. O tas balkės bovo teip taisytas, kad jaunikios tor tropytė, o martes tor gyvas palėktė. O kad paikasės padarė, kaip jam širvoks bovo padavadijęs, tai tropijo marčoms, jaunikiai gyvė palėka. O tų marčų motina bovo ragana, o tas marčias nu šaudų bovo padarytas ir aprėdytas so drabužiais, o jaunikių akės bovo apmonytas: jims teip išveizdėjo, kad jos gyvas yra, ir jims teip išveizdėjo, kad kalba so jais, valga ir gera so jais, o kaip tas balkės nukrėta, tai jė matė, kaip so jais yra ir kas tos per marčos yra. Tai jė tujau bėgo kožnas pri savo arklio, o arkliai ir bovo gyvė išlėkę, o tos žmonos arkliai bovo negyvė, kadangė paikasės pagal širvoka pavadijimą bovo padaręs. Tai vėsė jojo šalėn, o širvoks vėl raiša ir pasėlėka paskoi, o kad per toli pasėlėka, tai jis neraiša. O kaip nubėgo toliaus, ir so vėno sykio paikasės pamatė auksa ledzingą ir sakė:
– Širvokai, apsėstok – aš noro tan auksa ledzingą paimtė.
Širvoks nenorėjo leistė jį prė tos ledzingas. Jis sako:
– Aš tan ledzingą tav pakalso – leisk mane imtė.
Širvoks sakė:
– To pagal tan ledzingą daug vargo torėsė kentėtė.
O kaip jis neatleido, tai širvoks ir leido jį imtė. Galoką jojos, tai jis pamatė auksa plūsnagą (plunksną). Širvoks sakė:
– Tik neužgauk – per tan daug vargų torėsė kentėt.
Ale jis sako:
– Širvokai, leisk manė imtė tan plūsną – aš didiai noro.
Širvoks sakė:
– Per tan plūsną to galė ir savo gyvastė prapoldytė.
O jis neatleido ir vės šaukė:
– Jė man patinka – aš noro, leisk imtė tan plūsną.
Ir jis vės klapatijo, tai širvoks matydams, kad jis neatleid, sakė:
– Na, tai imk, imk, o paskoi, jei bėda tav bus, tai žėnakės.
Ir jis paimė tan auksa plūsnagą ir jajo toliaus. Galoką jajos, jis vėl pamatė auksa mergas kasą ir sakė:
– Atsėstok, širvokai, aš noro tan auksa kasą paimtė.
O širvoks vėl nenorėjo, žėnodams, kad jis per tan kasą daug vargų torės kentėtė, ale kaip jis neatleido, tai pavelijo imtė ir tan auksa mergas kasą. Ir jojo toliaus, kor kėtė broliai jajo, ir vėsė nujajo pri vėna karaliaus. O tas karalios torėjo vėną dokterę, tai karalios sakė jiems:
– Kas poikiaus nupocos (nuvalys) savo arklė, tas gaus mano dokterė.
O jė torėjo tamsoj nakte į staldę valytė be kokios žvakes ir be žobaro (= žiburio), o ir dorės bovo uždarytos. O kaip paikasės įėjo pri savo širvoka, tai jis sako:
– Širvokai, aš tavęs nematau.
Tai atsakė širvoks:
– Jog torė auksa ledzingą – pasėkabink tan auksa ledzingą, tai tav gerai užšvės kaip koks žobarės.
Ir jis pasėkabėno tan auksa ledzingą, ir jis galėjo gerai matytė ir nupocavo savo širvoką daug poikiaus kaip kėtė vėsė.
Kaip jo broliai matė, kad jis yra geraus nupocavęs kaip jė vėsė, tai apskundė jė savo brolė, kad jis yra švėso pocavės, o jė vėsė tamso pocavė... Tai karalios sakė paikojoi:
– To man torė parodytė, so ko to esė pasėšvėtės, o jei neparodysė, tai busė žodytas.
Ir jis parodė tan auksa ledzingą ir sakė:
– So to aš pasėšvėčau.
Karalios apveizėjo tan auksa ledzingą ir sakė jam:
– To torė parvestė man tan arklė, kor tan ledzingą yra nešojęs, o jei ne, tai būsė žodytas.
Tai paikasės nusėgando ir mėslijo: „Kan dabar reiks darytė, kad gyvs išlėkčau?“ O kėtė broliai jokėsė iš jo ir norėjo, kad jis būto žodytas. Tai paikasės ėjo pri savo širvoka ir jam pasėgodė savo bėdą. Tai širvoks sakė jam:
– Ar aš tav nesakiau, kad to torėsė daug bėdas kentėtė, o manęs neklausei. Dabar sakyk, katras torėv teisybę: ar to, ar aš?
Tai paikasės sakė:
– Širvokai, to torė teisybę. O dabar jei manės negelbėsė, tai aš toro mėrtė.
Tai sakė širvoks:
– Aš tevė gelbėso – eisiav ėškotė.
Jis dabar užsėdo ant širvoko, ir širvoks kaip galėjo bėgo į gėrę ir sakė jam:
– Dabar atbėgs pryš mos trys arkliai, o pėrmasės torės kamanas ir balną ir so galva kinknos, ir kojas pakėlęs radys, tai tas bus tėkrasės – to nutverk ir prikabyk pri manės, tai modo jį parvesėv pri karaliaus, ir būsė iš tos bėdos valnas.
O kaip širvoks jam sakė, teip ir bovo: atbėgo trys arkliai, ir pėrmąjė nutvėrė, tai pėrmasės parodė kojas ir trės auksa ledzingas torėja, o ketvertąjė bovo pametęs – ir parvedė pri karaliaus. O kaip karalios pamatė tan arklį ir paveizėjo, kad tor trės auksa ledzingas, o ketvėrtajė nebovo, tai labai pasėdžaugė: jis jį labai pagyrė. Kėtė broliai perpyko, kad jis bovo geresnės kaip jė vėsė.
Šį naktė karalios vėl lėpė pocotė savo arklios, o kas geraus nupocos, tas gaus jo dokterė. O kaip paikasės į savo staldė įėjo, tai sakė:
– Širvokai, aš tavės nematau.
Tai sakė jam širvoks:
– Jog torė auksa plūsnagą – pasėkabyk tą plūsnagą, tai tav geraus švės kaip koks žobarės.
Ir jis pasėkabėno auksa plūsnagą, tai jis galėjo labai gerai matytė ir nupocavo daug dailiaus kaip kėtė. Tė jo broliai jį vėl apskundė, kad jis švėso yra pocavęs, tai karalius jam vėl aštriai prisakė, kad jis tor tan plūsnagą parodyt. Ir kaip jis tan auksa plūsnagą parodė, tai sakė karalios:
– Aš tav prisakau, kad to torė man tan paukštė pargabentė, kor tą plūsnagą yra nešiojės, o jei ne, tai busė žodytas.
O kaip paikasės nusėgando karaliaus žodžos gėrdėjęs ir neišmanė, nei ką mėslytė ar ką sakytė, o jo broliai vėl džaugės ir sakė:
– Dabar jis torės tėk mėrtė.
Jis tujaus ėjo pri savo širvoka ir sakė jam savo bėdą. Tai širvoks drožė jam so savo odega par akes ir sakė:
– Ar aš tav nesakiau, kad to gausė daug bėdos kentėt, o dabar pareitė pri manės, jog aš čia nėka kalts neeso, ir man dok pakajų.
O paikasės neatleido, kol širvoks jo pasėgailėjo. Tai sakė širvoks:
– Eik pri pona ir prašyk dešėmts jaučų, o tė jautiai tor būtė papjautė ir švertims supjaustytė į vėną didelę skrynę, kad gal tė vėsė jautėi tėlptė, ir vėną didė vežėmą ir ketorės arklios, ir kočėrą, o dar ir vėną mažą vežėmoką ir želę, ir atvarslos. Mažąją vežėmoką aš trakso (= trauksu), o to važosė, o didėjė vežėmą kočėrės veš skrynė so jaučų mesa.
Paikasės teip vėslab prašė nu karaliaus, kaip širvoks bovo jam sakės, ir karalios jam vėslab devė, kas tik reikėjo. Ir jė išvažavo pajūrės ir privažavo vėną labai didė kalną. O tas kalnas bovo teip didės, kad vėršaus negalėjo matytė, tai širvoks sakė:
– Jūs palėkėt čia ir tan mesą iškraukėt iš skrynės lauko, o aš eiso ant kalna eškotė didžausė ir stiprausė paukštė, tas torės tevė neštė į arą pri to paukštia, kor tor auksa plūsnagas.
Tas širvoks lėpa ant kalna veršo ir soėškojo tan didžausią paukštė ir jam patėgė, tai tas paukštės paklausė ir nulėkė žemyn pri paikojo ir išplėtė sparnos ir pasėtupė, tai paikasės ir kočėrės uždėjo jam tan skrynė ir įkrovė tan mesą, ir paikasės turėjo į skrynė įsėlėptė, a ta skrynė buvo ant paukščo sparnų, ir tas paukštės lėkė į arą pri to auksa paukštia, o tas auksa paukštės trėsdešimtę mylių iškilo aukštėn, o kad jis lėkė, tai paikasės torėjo jį so ta gautena mėsa šertė. O kaip jau bovo didiai aukšty išlėkęs, tai klausė, ar daug mėsos torė. Tai sakė paikasės:
– Dar trės jaučos.
Tai sakė paukštės:
– Dar yra penkioleka mylių – vargo valioso.
Ir kaip paskojė stokė įdavė, tai sakė paikasės:
– Jau yra vėskas.
Tai paukštės sakė:
– Dar yra penkios mylės – aš nevalioso teip aukštai išlėktė. O jei norė, kad valiočau, tai pjauk iš savo sabėnės štrimą ir dok man soėstė, tai gėlios geraus, kaip kelė jautiai.
Tai paikasės tujau pjovė iš savo sabėnės štrimą ir devė paukščoi soestė. O kaip tan gavo, tai tujau bovo pri auksa paukštia ir jį nutvėrė. Ir įdevė tan auksa paukštė paikojoi, ir jis paleido jį so vėsa skryne žemyn krėstė. O to didžojo paukščo patikė, žemai būdama, nutvėrė skrynę ir palengvo nuleido ant žemės, teip kad nėks iškados negavo ir ta patikė paikojoi sabėnę išgydė, kor bovo štrimą išsėpjovęs.
Dabar važavo vėsė nomėn pri karaliaus ir įdevė tan auksa paukštę karaliui. O kaip karalios tan paukštė gavo, tai jis bovo pėlnas džaugsma ir sakė:
– Eikėt ir pocokėt kožnas savo arklė, o kas dailiaus nupocos, tas gaus mano dokterė.
O kaip paikasės į savo staldė įėjo, tai sakė:
– Širvokai, aš tevės nematau.
Tai sakė širvoks:
– Jog torė auksa mergas kasą – pasėkabyk, ta tai tav geraus švės kaip kokia žvakė.
Ir jis darė, kaip širvoks jam sakė, o ryta metą širvoks bovo daug dailiau nupocots, kaip kėtė arkliai. Ir jo broliai vėl jį apskundė, kad jis yra šveso pocavęs. Tai karalios sakė, kad jam tor parodytė, so ko jis yra pasėšvėtęs, ir jis parodė auksa mergas kasą. Tai karalios, kasą pamatęs, sakė:
– To man tan mergą torė parvestė, kor tan auksa kasą yra nešiojosė, o jei neparvesė, tai būsė žodytas.
Paikasės vėl ėjo pri savo širvoka ir vėl jam patėgė vėską, kan karalios jam bovo prisakęs. Tai sakė širvoks:
– Dabar matai, kad to vėns nėka negalė be manės darytė, o kad aš tav sakiau – neužgauk, tai manės neklausei. Dabar eik pri pona ir prašyk vežėmoką ir staloką, ir botelkė vyna, ir botelkė šlopdrunkas, ir štolę (= kedę), ir stėklą, tai modo važosėva ėškote.
O kan nu karaliaus prašė, tan ir gavo, ir jodo išvažavo pajures. Ir privažavo poikias lėpas, tai sakė širvoks:
– Padėk staloką ir štolę ir įpėlk į stėklą vyna, ir padėk ant staloka, ir vyna botelkę paimk šalėn ir padėk šlopdrunka botelkė pri stėkla ir eikėva šalėn už kėtų lėpų, ir pasėkavokiva.
Paikasės teip ir padarė, kaip širvoks jam bovo sakęs. Ir išėjo iš jūras poikė merga, ir pasėsėdo ant štolės pri staloka ir, stėklą paėmosė, išgėrė vyną ir įsėpylė šlopdrunkas, ir išgėrė, ir tujau užmėgo. O širvoks bovo tujau so vežėmoko arti, ir paikasės dailiai paimės ją įkėlė į vežėmoką ir vėsos daiktos ir važavo greitai pri karaliaus, ir įdavė ją karalioi. Karalios ją bemėgant devė įneštė į savo stobą ir pagoldė į gražią lovą, o kadangė jis šeirės bovo, sakė:
– Ta bus mana antra patė, – kadangė jė teip didiai poikė bovo.
O kaip jė pabodo ir apsėžvalgė, kor jė yra, ir nežėnodama, kaip so ja eis, bovo labai liūdna. O kaip karalios ją gražiais drabužiais aprėdė, o ir skanų valgų jai devė valgyt, tai jė linksmesne pastojo. Tai karalios jos klausė:
– Iš ka to teip poikė pastojai?
Tai jė sakė:
– Mana motina torėjo penkias karves, ir jos devė pėlną baldę pėna, o aš tan pėną nusėplaukiau ir teip poikė pastojau. O kas į tų karvų pėną ir nusėplaukis, ir toks poikos pastos, tas būs manasės.
Tai karalius sakė paikojoi, kad jis toriąs ir tas karves parvestė. Ir paikasės ėjo pri savo širvoka ir jam pasakė, kan karalios dar nor. Tai sakė širvoks:
– Pasėimkės štrėkių (= virvių) ir sėsk ant manės, tai modo eisiav parvestė tas karves.
Ir širvoks bėgo pas jūres ir atrado tas penkias karves. Ir paikasės surėšo vėsas į krūną (= krūvą), ir jodo parvedė pri karaliaus. Karalios pasėdžaugė labai ir pradėm devė pamelžtė tas karves, ir pripylė pėlną baldė pėna, o norėdams toks poikos pastotė kaip ta merga, nusėrėdės pradėm šoka į tą baldę, pėlna pėna. O kaip įšoka – ir nuplauka, ir bovo negyvas, kadangė tas pėnas bovo par karštas. Tai sakė širvoks:
– Antrą kartą kad pamelš ir būs pėlna baldė pėna, tai aš pūso į pėną trės kartus, tai tas pėnas pastos kaip ir pėns, tai nusėplaukyk – ir to būsė teip poikos kaip ta merga, ir gausė ją per pačią, ir būsė karalios į nabaštėka karaliaus vėtą. O mes, vynolėka arkliai, po trėjų dėnų pastosėm princais (= kunigaikščiais), nes ėsam užkeiktė teip ilgai arkliais, o dabar po trėjų dėenų bus česas (= laikas) parėjęs, ir pastosėm žmonėms.
Tai paikasės padarė, kaip širvoks bovo sakės, ir pastojo teip poikos kaip ta merga. Ir gavo ją par pačią, ir lėko karalios, o vynolėka arkliai – princais. O tė jo broliai dar ir šiandėn savo marčų tebeėška, jei gyvė yra.

FIKSUOTOJAS: Martins Grožinis

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Kairiai, k., Priekulės sen., Klaipėdos r. sav, Klaipėdos apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Kairių k., Klaipėdos aps.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 319, Nr. 38
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal