Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2502&FId=4466&back=home

PAVADINIMAS: [Deivės verpėjos]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Pas vienos močekos buvo podukra. Nekentėjo jos močeka ir nei jokių darbų nemokino, savo gi dukteris mylėjo, lepino ir mokino visokių namų darbų.
Vieną kartą, podukrai sėdint kieme ant rąsto, važiavo pro šalį keliu vienturtis ponaitis iš didelio dvaro. Buvo vasaros giedri diena. Ponaitis, sušilęs, trokštąs pamatęs sėdinčią mergaitę, prašė jos vandens gerti. Juoda, apskretusi podukra neišdrįso tam puikiamjam ponaičiui vandens paduoti. Močeka, užžvelgusi par langą ir išgirdusi ponaitį vandens prašant, išsiuntė savo dukterį, gražiai aprėdytą, su vandens puodžiuku, bet ponaičiui vanduo netiko.
– Smirdįs, – sako, – negardus.
Tada jau podukra nuėjo vandens atneštų. Jos vandens ponaitis atsigėrė ir pagyrė:
– Tas vanduo ir gardus, ir kvepia.
Teip jiems bešnekant, išėjo močeka ir pradėjo peikti savo podukrą:
– Nėkai, – sako, – ta mano podukra, tik vargas man su ja, nežinau, kur ją ir dėti – negaliu nėko išmokinti.
– Jeigu ji tamstai nereikalinga, – tarė ponaitis, – atiduok man. Pas manęs yra daug ką verpti – teverpia!
Močeka dar truputį pasiderėjo ir atidavė su džiaugsmu ponaičiui nekenčiamąją mergaitę. Nusivežęs ją pas savęs, liepė pasodinti atskiriamam kambaryje ir duoti kas dieną suverpti pakulų, pašukų arba linų maišą.
Neišmananti mergytė, kaip verpt pradėti, – sėdi tarp tų maišų ir dieną verkia, naktį dainuoja. Bijo, visa dreba, nežino, ką daryti.
Teip jai beverkiant, atėjo viena deivė ir klausia:
– Ko verki?
Mergytė pasisakė.
– Neverk, – ramino ją deivė. – Rytoj vakare ateisiva dviese, tai ir suverpsiva viską. Tik mums atidaryk duris, kaip pabelsiva.
Kaip pasakė, teip ir buvo. Tiedvi deivi atėjusi paguldė mergaitę, užmigdino. Pati dvi atsisėdusi suverpė viską ir apkabino visas sienas sruogėmis. Išeinant prikėlė mergaitę ir pasakė:
– Pakviesk užtat mudvi ant veselijos savo.
– Kaip aš tamstas paprašysiu, – tarė mergaitė, – kad nežinau, kur ėsata?
– Išeik ant tilto, – atsakė deivi, – ir šauk šiais žodžiais: „Tetos tetos, patilčio tetos, ateikita ant mano veselijos!“
Tą pasakiusi abi išėjo.
Ponaitis, matydamas, jog neras kitos tokios darbininkės, pasisakė žanysiąsis su ja ir pradėjo ruošties kelti veseliją. Persigandusi mergaitė bijojo prisipažinti, kad ne ji suverpė tas sruoges. Prieš pat veseliją nulėkė ant dižiojo tilto kviesti deivių, – šaukė, kaip buvo liepta.
Deivi atėjo ant veselijos, valgė, gėrė ir linksminosi kart su visais svečiais. Tik gaidžiams užgiedojus jiedvi turėjo išeiti. Deivi buvo labai negraži: jų platūs dantys, storos subinės ir stori pirštai visiems netiko.
– Kodėl tavo tetos tokios bjaurios? – klausė svečiai jaunosios.
– Užtat, kad jos labai daug ir greitai verpia, – atsakė jaunoji.
Išgirdęs tuos žodžius, jaunasis sušuko:
– Neduosiu tau daugiaus verpti, idant ir tu tokia nebūtumei!

PATEIKĖJAS: Čelkonytė

FIKSUOTOJAS: Jadvyga Teofilė Juškytė

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Pernarava, k., Pernaravos sen., Kėdainių r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Pernaravos k., Kauno aps.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 339, Nr. 4
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

Spausdinti

Atgal