ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2595&FId=4585&back=home

PAVADINIMAS: [Išmintingas žirgas]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toki senukai, jie neturėjo vaikų. Ta jo boba siuntė tą savo diedą, kad eitų į girią parnešt kiaušinių. Tas, nuėjęs į girią, rado girioj dvidešimtį kokių ten kiaušinių. Parnešė, tą bobą apleido ant tų kiaušinių – išperėjo dvidešimt vaikų! Tie vaikai užaugo jau po dvidešimts metų – sako:
– Ką mes čion veiksim pas tėvą – eisim į svietą ant kelionės.
Ir išėjo. Neteko ta boba vaikų – sako:
– Eik į girią vėl, gal rasi kiaušinį.
Diedas nuėjęs rado tik vieną. Parnešė, apleido – boba išperėjo vieną sūnų. Praminė jį Baltūnu.
Kad jau tas vaiks paaugo, sako jam tas tėvas, kad dar turi dvidešimts brolių. Tas vaiks sako:
– Ką aš čion pas tave veiksiu?.. Eisiu aš savo brolių ieškot!
Eina keliu – sutiko arklį. Sako tas arklys:
– Kur eini?
Sako:
– Einu aš savo brolių ieškot.
Sako tas aklys, – o tas arklys buvo dūšia pakūtavojanti:
– Mušk mane per ausį!
Tas kaip davė jam per ausį – iššoko iš ausies visa eilia kareiviškų drapanų ir šarvai. Sako:
– Apsirenk, sėsk ant manęs – josim.
Joja joja, sutiko dvidešimts kareivių, – o tai buvo ta dvidešimts jo brolių, – pasipasakojo vieni kitiems. Sako anie:
– Dabar tu jauniausias turi būt vyriausias ant mūs. Eime – jok tu pirma!
Sako jam tas žirgas:
– Dabar prijosim dvarą. Rasim raganą tam dvare, o ta ragana turi dvidešimts vieną dukterį, tai jum visiem duos po vieną – suguldys. Tai tu neužmik! Kaip tik ta ragana išeis, tai tu visų kepures uždėk ant mergų galvų. O kaip ta ragana pareis, tai žiūrės, katrie su kepurėm, tai nukirs tas galvas. O kaip galvas nukirs, tai tu rasi ant lango skepetaitę, kamuolį ir šepetį – tuos pasiimk, visus pribudink, ir bėgsim...
Prijojo jie tą dvarą, apsinakvojo pas tą raganą. Ta ragana davė jiems visiems po dukterį, o pati išėjo. Kaip tik sumigo, tas Baltūnas tom mergom visom uždėjo kepures ant galvų. Už valandos atėjo ragana – katras tik buvo su kepure, visiems nukirto galvas, o pati išėjo. O Baltūnas pasiėmė nuo lango radęs skepetaitę, kamuolį ir šepetį, visus pasibudino, ir išėjo.
Ale ta ragana apsižiūrėjo, kad ji visom dukterim galvas nukirto, – ji vyt!
Dabar sako tas žirgas:
– Jau ragana atsiveja – mesk tą kamuolį.
Kaip tik metė tą kamuolį – pasidarė toki kalnai, toki statūs kalnai, kad ta ragana negal nė perlėkt, nė aplink apeit. Bėga namon atsinešt spatą. Atsinešė spatą, išsikasė skylę – vėl juos vyt!
Mato, kad jau netoli, – sako tas žirgas:
– Bus negerai – mesk šepetį.
Šepetį kaip metė – pasidarė tokia giria, kad ta ragana atbėgus niekur negali pereit nė aplink apeit. Nubėgo vėl namon, atsinešė kirvį, per tą girią iškirto skylę – ir vėl vyt!
Mato, kad jau netoli, – sako tas žirgas:
– Mesk jau skepetaitę.
Skepetaitę metė – pasidarė marės su liepsna, kad ji pribėgus nė išlakt – vanduo, nė pereit – vanduo!
– Na, – sako,– tai jūs laimikis!
Joja toliaus – rado deimanto plunksną. Sako tas žirgas:
– Nimk: bus bėda.
Jis neklausė, paėmė. Joja toliaus – rado aukso patkavą. Sako:
– Nimk: bus bėda.
Neklausė, paėmė. Nuėjo į tokį dvarą, tam dvare reikalavo dvidešimts vieno berno, – ten jie visi liko už bernus. Kitiems duoda žiburį arklius apčystyt, apšert, o tam Baltūnui nereikia: pasideda tą plunksną ir tą patkavą, tai jam šviesu kaip vidurij dienos. Kiti jį apskundė ponui, kad jis tokius daiktus turįs. Tas pons rado pas jį tuos daiktus – sako:
– Kad tu radai tokią plunksną ir tokią patkavą, tai žiūrėk, kad tu man pargabentum tą žirgą ir tą paukštį.
Nuėjęs verkia pas savo žirgą. Tas žirgas:
– Aš tau sakiau, kad neimk, nes bėda. Na, ale ką gali dabar padyt?.. Pabalnok mane, josim!
Išjojo. Tas žirgas jį nuvedė pas tą paukštį ir žirgą. Nusėdęs nuėjo, atsigabeno, pargabeno namon pas tą poną, jam padavė. Tas pons sako:
– Gerai, kad tu pargabenai man tą žirgą ir paukštį. Dabar, – sako, – pargabenk iš marių paną!
Tas vėl verkia, pas savo žirgą nuėjęs. Tas žirgas sako jam:
– Prisipirk tu visokių žibančių daiktų, šukų, zerkolų, visokių žaislų, pasiimk stalelį, tą stalelį pastatyk pas marias, sudėk ant jo viską, o pats, pasiėmęs maišą, atsigulk į žoles. Tai kaip pamatys, kad žvilga, tai ji išeis žiūrėt. O tuojaus, jai nematant, tą maišą užmesk ant galvos ir gabenk ją.
Teip viską padaręs, ką jam žirgas prisakė, pats atsigulė į žoles.
Pamatė toj marių pana, kad pamarėj labai blizga, – plaukė pažiūrėt, kas ten teip blizga. Išlipus ant kranto, rado ant stalelio šukas, zerkolą ir visokių žaislų. Ji ten šukuojasi galvą, žiūrisi į zerkolą, o tas prisitaikęs užmetė jai maišą ant galvos ir – nešt! Ale toj pana pasidarė maiše skylaitę ir nuskandino žiedą į marias. Parnešė ją tam ponui – sako toj pana:
– Kad jis galėjo mane parnešt, tegul man parneš žiedą, kurį aš nuskandinau į marias.
Verkia jis, nuėjęs pas savo žirgą.
– Dabar, – sako, – tai negerai! Sunku bus išimti. Na, pabalnok mane, josim.
Nujojo į pamarę, sako:
– Aplupk tu man kojas iki kelių ir pastatyk į vandenį. Ateis vėžiai ir žuvys graužt mano kojas, tai tu tą didžiausią vėžį pasigauk ir tol neleisk, pakol atneš žiedą.
Tas teip ir padarė, kaip jam prisakyta buvo: pastatė tą su nuluptom kojom žirgą į vandenį – atbėgo visokių žuvų, vėžių daugybės. Ir atėjo viens labai didelis vėžys – jis tą didįjį tik capt pagavo. O tas vėžys prakalbėjo:
– Kam tu mane laikai?
Sako:
– Tol tave laikysiu, pakol nesuieškosi paskandintą mariose žiedą.
Tas vėžys rikterėjo vienąsyk, buvo girdėt už trijų mylių, – su žiedu žuvies nėr. Rikterėjo antrusyk, buvo girdėt už šešių mylių, – nėr. Rikterėjo trečiusyk – subėgo iš visų marių žuvys, nes buvo girdėt už devynių mylių, – nė viena netur. Sako:
– Kas tai yr?
Ale ne po ilgam atplaukia dyglė – ant akstino atneša žiedą. Tas vėžys sako:
– Kodėl teip ilgai nėr tavęs su žiedu?
Sako dygliukė:
– Šviesus karaliau, neseniai po kūdikiui, tai silpna, negaliu pasiskubint teip kaip kitos.
Tą žiedą paėmė, tam žirgui atraitojo skūrą ant kojų, parnešė tai panai.
– Na, – sako, – kad jis galėjo išimt, parnešt mano žiedą iš marių, tai nuėjęs tegul parneša gyvo ir gydančio vandens.
Atėjęs vėl pas tą savo žirgą, verkia, jo kaklą apsikabinęs. Sako:
– Balnok mane – josim.
Atjojo ten, kur jis žino. Sako:
– Dabar mane papjauk, vėdarus padėk, kad žvėrys nesuėstų, o pats įlįsk į mano vidurį ir tupėk. Atlėks varnas su varnukais, tai kaip ims mane lest, tu varnukus pagauk ir neduok tol, pakol parneš vandens.
Papjovė tą žirgą, pats įlindo į vidurį – atlėkė varnas su varnukais. Varnukai sako:
– Tėvai, – mėsa.
Varnas:
– Vaikai, – bėda!
Ale tie varnukai neklausė, ėjo lest. Tas tik capt – ir pagavo abudu. Tas varnas prašo, kad paleistų. Šis sako:
– Parnešk tu man gyvojo vandens ir gydančio.
Apsiėmė parnešt. Pririšo tam varnui prie sparnų po bonkutę – išlėkė ir ne per ilgai trukus parnešė. Jis ėmęs vieną varnuką papjovė. Sako tas varnas:
– Kodėl papjovei, kad aš tau tiek gero padariau?
Ale jis tuojaus patepė jį gydančiu vandeniu – tuojaus tas varnuks sugijo, patepė gyvuoju vandeniu – tuojaus atgijo. Paleido tuos varnukus. Tam žirgui sudėjo vėdarus, patepė – sugijo, patepė gyvuoju – atgijo. Užsėdęs parjojo namon, padavė tą vandenį. O tas žirgas sako:
– Jau, Baltūnai, daugiau vargų neturėsi.
Ir prapuolė nuo jo.
Pas tą poną buvo labai negražus šunytis. Tą šunytį papjovė, patepė gydančiu vandeniu – tuojaus sugijo, patepė gyvuoju – atgijo ir pasidarė toks gražus, kad kitą tokį ant svieto nebuvo. Ir tas ponas buvo labai negražaus veido. Sako:
– Mane papjauk, tai ir aš būsiu gražus.
Tą poną papjovė. Kaip tik užpylė to vandens, tai tik pasileido į mieles, tik kaulus išmetė. O toj pana apsiženijo su tuom Baltūnu ir gyveno tam dvare. Ir teip pasibaigė jo vargai.

(Mar. P. iš Ožkabalių.)

PATEIKĖJAS: Mar. P.

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabaliai, kaimas

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 172 -176, Nr. 28
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal