ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2602&FId=4632&back=home

PAVADINIMAS: [Nepaprasti vaikai]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas karaliūnas. Netoli to karaliaus dvaro stovėjo grintelė, o toj grintelėj gyveno trys mergos raganos. Ale tas karalaitis rengėsi ženytis, o jis, būdavo, eina pro tą grintelę pasivaikštinėti, o, būdavo, eidams paklauso po langu. Viena iš tų mergų vėlė skrybėlę ir sako:
– Kad mane karaliūnas imtų, tai aš jam duočiau šitą skrybėlę. Kad jis su šitąj skrybėle užsidėtų, tai jį nieks nematytų ir ant vainos nė kalipkos neimtų.
O antra sako, ausdama šilkų staltiesę:
– Kad jis mane paimtų, tai aš jam duočiau šitą staltiesę. Tą staltiesę kad jis patiestų ant stalo, būt jam valgyt ir gert.
O trečia tų mergų sako:
– Kad jis mane imtų, aš jam pagimdyčiau tris sūnus: būtų kaktoj saulė, mėnuo – pakaušij, iš šalių – žvaigždės.
Tas karaliūnas vis klauso. Tų dviejų rodos ant niekų nuėjo, o ši trečioji, kur pagimdys tuos tris vaikus, jau patiko. Tuojaus davė pašaukt ją į savo dvarą ir tuo, ilgai trumpai nelaukdamas, apsiženijo su jąj.
Išjodams ant vainos, sako į savo pačią:
– Reik pašaukt tavo seserį, tai tau su seseria šiose dienose bus smagiau.
Ji jos nenorėjo, nes ji žinojo, kad ta jai gyvenimo karališko pavydėjo, ale, karaliui liepiant, reikėjo pašaukt.
Ale jam besivajavojant gimė sūnus. Toj jos sesuo tam laike, kada gimė tas kūdikis, nugriebė jį ir išmetė per langą, o vėtra nunešė jį, o į jo vietą jau ji, kaip ragana, buvo pasirengus ožaitį, – tuojaus tą ožaitį padėjo pas ją. Karalienė persigando, ale ką gali daryt? O ta jos sesuo tuojaus nurašė pas karalių, sako: „Tavo pati sakė, kad pagimdys sūnų – saulė kaktoj, mėnuo pakaušij, iš šalių žvaigždės, o dabar gimė sūnus su ragais“. Karalius, gavęs tokią gromatą, liepė tokį gimusį sūnų nužudinti.
Parjojo iš vainos, pagyveno vėl kelis mėnesius – pašaukė vėl kits karalius jį ant vainos. Karalienę, kaipo sunkią palikdams, sako:
– Bus tau smagiau su seseria – reik ją vėl pašaukt.
Karalienė, žinodama, kad jau anoj vėl teip padarys, ji jos nenorėjo, o karalius, nieko nežinodams, vėl ją pavadino. Išėjo į vainą – tuomsyk vėl gimė sūnus su saule kaktoj, mėnuo pakaušij, iš šalių – žvaigždės. Kaip tik gimė, ta jos sesuo tą kūdikį vėl išmetė per langą, vėtra jį nunešė, o pas karalienę paguldė ažį. Ir ji tuojaus parašė karaliui, kad gimė ažys. Karalius liepė vėl nužudinti. Sugrįžo namon iš vainos – vaikų nėr. Ale ką padaryt?.. „Reiks, – sako, – dar pažiūrėt, kas bus toliaus“.
Pagyveno su jąj vėl kelis mėnesius – teip kaip ant tos jo nelaimės pašaukė jį kits karalius ant vainos. Tą jos seserį vėl paliko pas karalienę. O kada, jam toj vainoj besivajavojant, gimė sūnus, vėl toks gražus, tą sūnų išmetė per langą, o ji, sugriebus kur gimusį cigonuką, pas ją paguldė. Parašė karaliui, kad gimė trečias sūnus – tarytum žmogysta, ale ir tas nė šioks, nė toks. Karalius, gavęs tokią žinią, atrašė atgal, sako: „Tegul būna gyvas iki man sugrįžtant“. Sugrįžo karalius namon – sako savo pačiai:
– Sakei tu man, kad tu pagimdysi tris sūnus: kaktose bus saulė, pakaušiuos – mėnuo, iš šalių – žvaigždės, o kas dabar? Du pagimdei gyvuliu, o trečias neva žmogysta, ale ir tas pats nė šioks, nė toks! Eik sau su tuom vaiku!
Ir ją išvarė, o pats apsivedė su kita – tąj ragana.
Eina ji su tuom vaiku – nuėjo į girią, gyvena ji ten su tuom vaiku. Ilgai trumpai tą vaiką jau paaugino – jau tas vaiks bėgioja po girią.
Ale vieną sykį išbėgo tas vaiks į girią šaknelių pasirinti – rado tokį senuką kertant malkas su kirveliu. Tas vaiks, paėmęs tą vario kirvuką, klausia:
– Ką tu, senuk, su šituomi kirvuku veiki?
Sako tas senuks:
– Aš ką paliepiu tam kirvukui, tai jis viską padaro.
Tas vaiks – jo prašyt, kad jam duotų tą kirvuką. Ilgai trumpai prašant, atidavė jam tas senuks tą vario kirvelį. Parsinešė tą kirvuką pas motiną savo, sako:
– Kirvuk, nešk mus pas marias!
Tas kirvuks nunešė tuojaus juos pas marias. Sako tas vaiks:
– Kirvuk kirvuk, kad čion būt mums labai gražus dvaras!
Tuojaus stojo pamarėj labai gražus dvaras, kad kito tokio dvaro ant žemės nebuvo! Gyvena jiedu sau linksmai, džiaugiasi įgiję tokį linksmą gyvenimą.
Ale vieną sykį atvažiavo per marias vaizbūnai iš kitos žemės. Važiuoja pas tą karalių – žiūri, kad jie kiek sykių tais keliais važiavo, niekad nebuvo čion tokio gražaus dvaro. Užėjo į nakvynę, pernakvojo. Sako:
– Važiuojam pas karalių.
O tas vaiks sako:
– Aš pasiversiu į diržą, apsijuoskit mane ant pilvo, tai ir aš girdėsiu, ką šneka tam karaliaus dvare.
– Gerai, galėsi važiuot.
Pasivertė į diržą, apsijuosė ant pilvo, nuvažiavo pas karalių. Pasakoja tie vaizbūnai karaliui, sako:
– Mes tiek sykių važiavom šitais keliais pas jus, ir niekad nebuvo pamarėj tokio gražaus dvaro, koks dabar stovi.
Karalius sako:
– Kaip jūs grįšit atgalios, ir aš važiuosiu su jumis pažiūrėt.
O ta jo pati, kaipo ragana, viską žino – sako:
– Ką tu tenai važiuosi?.. Ana važiuosim ten ir ten už marių, kur yr vyno šulinys ir sidabro obelis su aukso obuoliais – tai mes tenai važiuosim pažiūrėt.
Karalius paklausė pačios, nevažiavo su tais vaizbūnais.
O tas vaiks, kaip tik išgirdo, kur tas šulinys su tąj obelia, tuojaus nusileido nuo pilvo ir sako tam kirvukui:
– Kirvuk kirvuk, nešk mane pas tą šulinį!
Tas kirvuks tuojaus nunešė tą vaiką pas tą šulinį. Pamatė tas vaikas, kad tokia graži obelis ir vyno šulinys, – sako:
– Kirvuk kirvuk, nešk tą šulinį ir tą obelį į mano dvarą, pas mano motiną!
Tas kirvuks tuojaus viską nunešė ant dvaro.
Važiuoja antrusyk tie vaizbūnai pas tą karalių – užėjo vėl į tą dvarą ant nakvynės. Žiūri tie vaizbūnai, kad stovi tokia obelis graži, sidabrinė su aukso obuolais, vynas iš to šulinio kvepte kvepia ant viso dvaro! Pernakvojo. Ant rytojaus tas vaiks sako:
– Aš pasiversiu į šaliką – užsinerkit mane ant kaklo, tai ir aš girdėsiu, ką ten šnekės.
– Gerai, gali važiuot.
Pasivertė jis į šaliką, užsinėrė ant kaklo – nuvažiavo pas karalių. Sako vaizbūnai tam karaliui:
– Kad tas dvaras gražus, tai gražus, ale kad ant dvaro stovi sidabro obelis su aukso obuoliais ir vyno šulnys, o tas vynas kvepte kvepia...
Karalius sako:
– Kad jūs grįšit, važiuosiu ir aš pažiūrėt.
O toj karalienė išgirdus sako:
– Ana, važiuos jis ten!.. Geriaus važiuosim mudu ten už marių: yr toks stulpas ir katinas. Kaip į viršų lipa, dainas dainuoja, kaip į apačią lipa, pasakas pasakoja.
Karalius jos paklausė, nevažiavo su vaizbūnais. O tas vaiks nusinėrė nuo kaklo, sako:
– Kirvuk kirvuk, nešk mane pas tą stulpą!
[Tas kirvukas tuojaus nunešė.]
– Dabar, – sako, – kirvuk, nešk tą stulpą, katiną ir mane į mano dvarą!
Tas kirvuks tuojaus juos nunešė į tą dvarą.
Ar ilgai, ar trumpai trukus važiavo vėl tie vaizbūnai pas tą karalių. Tas vaikins vėl jiems sako:
– Imkit ir mane pas karalių – aš girdėsiu, ką šnekės.
Ir pasivertė į skepetaitę. Vaizbūnas įsidėjo ją į kišenių, nuvažiavo pas karalių. Sako karaliui:
– Dvaras dailus, vyno šulnys, ta obelis, ale kad matėm – stulpas, o ant stulpo – katinas, tai kaip į viršų lipa, dainas dainuoja, o kaip žemyn lipa, pasakas pasakoja.
Sako karalius:
– Važiuosiu pažiūrėt.
O jo pati išgirdus:
– Ana, važiuos tenai!.. Geriaus mes važiuosim į tą sodą, kur tie trys vaikai labai gražūs: saulės kaktose, mėnuo pakaušiuos, o iš šalių žvaigždės.
Karalius, išgirdęs apie tokius gražius vaikus, jau nevažiuoja pas tą katiną, ale jau važiuos pas tuos vaikus. O tas vaiks, išgirdęs apie tuos vaikus, sako kirvukui:
– Nunešk mane namon.
Sugrįžęs sako į tą savo motiną:
– Įmelžk nors kiek tu savo pieno ir iškepk tris pyragučius.
Toj kiek ten galėdama įtraiškino pieno, pakepė pyragučius. Tas vaiks, tuos pyragučius pasiėmęs, sako:
– Kirvuk kirvuk, nešk mane pas tuos vaikus.
Kirvuks tuo jį nunešė. Tas vaikins tam sode vienam daikte pametė vieną, kitam daikte – kitą, trečiam – trečią pyragutį. Rado tie vaikai vieną pyragutį – susilaužė visi trys, valgo, giria – sako:
– Mūs motinos pienu kvepia tas pyragas.
Teipogi sakė radę antrą ir trečią. Dabar pasirodė jiems tas vaikinas, sako:
– Aš jus nugabęsiu pas jūs motiną. – Sako: – Kirvuk, nešk mus visus į tą dvarą!
Kirvuks tuojaus juos nunešė pas jų tikrą motiną.
Ne po ilgam važiuoja vėl tie vaizbūnai. Tas vaikins sako:
– Važiuosiu ir aš pas karalių paklausyt, ką šneka. Aš pasiversiu į žiedą – galėsit užsimaut ant piršto.
Sako vaizbūnas:
– Galėsi važiuot.
Užsimovė ant piršto, nuvažiavo pas karalių. Atvažiavę pasakoja karaliui, kad tas pamarėj dvaras gražus, o tas šulnys su vynu – kaip jis kvepia, o toj obelis su aukso obuoliais...
– Ale, – sako, – kad yra ten ir trys vaikai: saulė kaktose, mėnuo pakaušiuos, iš šalių žvaigždės.
Ir teip bepasakodams tas vaizbūnas pasidėjo ranką ant kelio su tuom žiedu. Ale iš kur buvus nebuvus ateina per rūmus karaliaus višta:
– Ko ko ko ko...
Priėjus prie to žiedo, tik džiupt į tą žiedą – ėmė akį ir išlupo, – o ta višta tai buvo toj karalienė ragana. Kaip tik tą akį išlupo, jau tas žiedas atgal į žmogystą atsiverst negalėjo. Tas karalius mislijo, kad ta jo pati kitam pakajuj, – jis ėmęs su tais vaizbūnais ir nuvažiavo į tą dvarą. Pažino jis savo pirmutinę pačią ir pamatė savo tuos gražius vaikelius ir tas visas grožybes. Ale vaizbūnai papasakojo, kad višta prarijo akį žiedo, o tam žiede buvo tas vaikins, katras tai viską padarė. Tada jie sugrįžo visi atgal, tą vištą pusiau perplėšė, tą akį išėmę pridėjo prie to žiedo – prilipo, o tas vaikinas stojos gyvas. Paskui sugrįžo atgal į tą dvarą pamarėje ant linksmybės. Iškėlė didelį balių – ir pasiliko tam dvare karaliauti. O tas katinas dar ir dabar kaip lipa į viršų, dainas dainuoja, o kaip lipa žemyn, ir po šiai dienai dar vis pasakas pasakoja.

(G. Lizdienė iš Ožkabalių.)

PATEIKĖJAS: Gen. Lizdienė

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabaliai, kaimas

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 177-182, Nr. 29
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal