ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2607&FId=4592&back=home

PAVADINIMAS: [Kaip vaikis ponui vandens paną pagavo]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vienas tėvas turėjo du sūnu. Kaip tas tėvas numirė, tie vaikai liko prie svetimų. Žinomas daiktas, kad prie svetimų jie varge augo. Buvo anie prie vieno ūkininko.
Teip vieną kartą šeimininkė iš tų vaikų vieną pasiuntė į lauką pusryčius nešti. Tas vaikas dar visai nedidžiukas buvo, eina nešinas tais puodeliais – negali jų panešti. Vargo jis kiek laiko su tais puodais, paskui pastatė ant kelio ir nuėjo pats sau, kur jį akys neša. Kaip jis neturėjo tėvų, teip niekas jo ir neieškojo. Ėjo jis sau ir nuėjo, kur jam patiko.
Ėjo jis kokį laiką ir išalko valgyti – kur jis dabar dėsis? Pamatė ant lauko darbininkus rugius pjaunant. Priėjo jis prie tų darbininkų ir pradėjo su tais darbininkais darbuoties. Koks ten jo tas darbas, toks, bet kaip tie darbininkai valgė, teip ir jam davė pavalgyti. Kaip tas vaikas pavalgė, teip jis ir vėl sau eina. Eina kokį laiką – jis vėl valgyti išalko ir kojas pavargo. Teip jis pakelyje atsisėdo atsikvėpti. Žiūri – kaži kokia dubiukė: ar aną ten piemenys bovydamies iškasė, ar vyrai, kelius taisydami, to negaliu pasakyti. Tas vaikas žiūri – toje dubiukėje skruzdis nusitvėrusi kaži kokį šapiuką ir lipa ant viršaus. Lipis lipusi ir įkrinta atgal į tą dubiukę. Teip tas vaikas sako pats į save:
– Dieve tu mano, kad kiekvienas gyvas daiktas yra ant vargo sutvertas šioje pasaulėje. Kad ir ta menka skruzdėlėlė, ir ta vargsta, – ko čia norėti, kad mes, žmonės, nevargtumimė!
Teip tas vaikas paėmė ant savo lazdos galo ir iškėlė tą skruzdėlę ant viršaus iš tos dubiukės. Kaip jis ją iškėlė, teip ta skruzdis tam vaikui ir sako:
– Tu dabar nu manęs imki tą šapiuką ir įsmeiki į žemę, teip aš pribūsiu ant pagelbos.
Tas vaikas pasiėmė tą šapiuką, paslėpė ir pamislijo pats sau vienas: „Nu, ar ne kokia pagelbininkė...“ – ir vėl jis eina tolyn. Priėjo prie nedidelo upelio, atsisėdo ant kranto, kojas į vandenį įleido ir ilsiasis. Žiūri jis į vandenį – kad atplaukia žuvis. Teip jis grobė su rankomis ir sugavo tą žuvį. Dabar tas vaikas labai nusidžiaugė, sako pats sau: „Kursiu ugnį, išsikepsiu ir pavalgysiu“. Teip ta žuvis ir sako tam vaikui:
– Nekepk tu manęs. Verčiau tu nu manęs pasiimki tris žvynus (lubeniukės, kur yra ant žuvies), o kaip tau bus kokia nelaimė, tai tu paimki tus žvynus ar į upę, ar į jūrę ir pamerki į vandenį, tai aš tau pribūsiu ant pagelbos.
Teip tas vaikas paklausė, nekepė tos žuvies, tik pasiėmė tris žvynus ir pasislėpė. Eina toliaus. Teip jis keliaudamas pamatė labai puikų dvarą. Eina jis į tą dvarą – ar negaus valgyti. Nuėjo, ko ten paprašė – gavo jis valgyti, pavalgė. Teip tas vaikas ne tujaus išėjo pavalgęs, norėdamas pasilsėti. Vaikštinėja po dvarą. Ir pamatė koks ten dvaro užvaizda tą vaiką. Paklausė:
– Kas tu ir iš kur?
Tas vaikas pasisakė neturįs nei tėvų, nei namų ir nežinąs, kur einąs. Teip tas užveizda pasikalbėjo su savo ponu ir paliko tą vaiką tame dvare ant tarnystės. Davė jam drapanas, duoda valgyti – jis ir būna, klauso savo pono, daro, ką paliepia. Teip tas vaikas prabuvo nemažą laiką – ar metus, ar dvejus. Ponas, matydamas jį ištikimai tarnaujantį, paėmė jį arčiau savęs, į pakajus už liokajų. O tas ponas buvo vieno didžturčio pono sūnus, ir jis dar buvo nevedęs. Teip tas ponaitis labai plačiai važinėjos po svietą, ieško sau moterės ir nėkaip negalėjo rasti, nes jam visos buvo negražios.
Teip tas ponaitis vieną kartą su savo liokajumi nuėjo į jūrą maudyties. Teip tas ponaitis pamatė vandens paną, ir ji jam labai patiko, kad ta pana esanti labai graži, nes jis, po svietą važinėdamos, nėkur nematęs tokios gražios. Teip tas ponaitis – ką jis dabar veiks – ėmė susimislijo ir paliepė tam savo liokajui, kad jis sugautų iš vandens tą paną. Pasakė savo liokajui:
– Kokius nori prietaisus, tokius daryk, aš ant visų duosiu piningus, tik būtinai sugauk!
O toje jūroje netoli krašto buvo sala. Teip tas liokajus mislija, kaip čia reikia sugauti, ir išmislijo, kad ant tos salos reikia pastatyti gražius namiukus ir tuose namiukuose pastatyti stalą, ir ant stalo pridėti gardžių gėrimų, visą vidų gražiai papuošti, o kaip viskas bus gatava, tai vienam žmogui reikia pasislėpti, tai tos panos, pamačiusios namiukus ir įsiveizėjusios, kad ten yra negyvas daiktas, turės eiti artyn pažiūrėtų, kas tai yra, o atėjusios turės jos įeiti į vidų. Atradusios viduj dar gražiau papuoštą, jos užsibovys, tai tuokart pašokus duris uždaryti, ir galės sugauti.
– Tai, – sako, – jeigu sugausime, tai tokiu būdu sugausime, kitaip negalės sugauti.
Teip tas užmanymas tam ponaičiui labai patiko. Kaip liokajus pasakė, teip viską liepė padaryti ir tam liokajui prisakė eiti ten daboti, kada jos ateis – sugauti ir parvežti pas jį.
Kaip viskas buvo gatava, teip tas liokajus ir nuėjo daboti, kada jos ateis. Laukia vieną dieną ir kitą, bet jis laukė ir sulaukė. Atėjo tos panos pažiūrėtų. Kaip tik jos į vidų įėjo, teip jis ir uždarė duris. Kaip tik jis užsidarė, sugavo vieną, surišo, tuojaus – į laivą ir veža ant kranto. O toji pana labai verkia, nenori duoties. Ta pana turėjo ant rankos žiedą, tai ji paėmė tą žiedą perkando, vieną pusę ir įmetė į vandenį, o antrąją sau paliko. Bet kaip buvo, teip, jis ją parvežė ir atidavė savo ponaičiui.
Teip tas ponaitis žiūri į tą paną – labai graži, tik nemoka šnekėti. Jis pradėjo mokinti šnekėti. Mokino kokį laiką – ar metus, ar dvejus – ir išmokino, jau viską galėjo susikalbėti. Dabar tas ponaitis ves tą paną, o toji pana vis nenori eiti už to ponaičio, ir pradėjo ana pykti ant to liokajaus, kam jis aną sugavo. Tam liokajui pradėjo ji užduoti tokius darbus, kokius jis negali padaryti. Dabar toji pana sako savo sužieduotiniui:
– Paimki aguonų pūrą ir pasėki į daržą, užekėki, a tas liokajus tegul išrenka, kad jis toksai mandrus, tai aš tada su tavimi eisu ant šliūbo.
Tas tuojaus teip ir padarė: pasėjo aguonas, o tam liokajui liepė išrinkti. Tas vargo vaikelis ką dabar turi daryti? Pasiėmė maišą, nuėjo į tą daržą, pasidairė – nei tų aguonų matyti nei vienos, nei nėko, – ką ten išrinksi, negu Dievo galybė gali ką padaryti... Atsisėdo tas vaikas ir verkia. Sako pats į save: „Kas čia jas išrinks, nėkas neišrinks žmogaus rankomis, negu čia tik gali vienas skruzdėlėlis jas išrinkti!“ Teip jis manydams atsiminė, kad atgal keli metai, kaip jam skruzdis sakė ir šapiuką davė. Teip jis suieškojo tą šapiuką ir įsmeigė į žemę. Kaip įsmeigė, teip tuojaus atsirado skruzdis ir sako:
– O ar aš nesakiau, kad atsišauksi prie manęs pagelbos reikalaudamas?..
Teip ta skruzdis pasivadino daugiau, ėmė rinkti – už kelių valandų ir surinko. Kaip surinko, parnešė savo ponaičiui. Tas pamėravo – visą pūdą rado. Palaukė dar kelias dienas, ar neišdygs darže, ar visas surinko, bet buvo visas surinktas, kad darže neišdygo.
Teip tas ponaitis viską savo panai parodė, kad viskas yra padaryta, – turi eiti ant šliūbo. Teip ta pana pasakė, kad tas liokajus turįs parnešti tą pusę žiedo, kur ana paskandino, kaip jis ją vežė sugavęs. Teip tas ponaitis savo liokajui labai aštriai prisakė, kad žiedą atrastų jūroje ir parneštų:
– O jeigu neparneši, tai būsi labai nubaustas.
Teip tas vaikinas, ką jis veiks? Eina prie jūros. Nuėjo, dairosis – ką jis ten padarys, kaip įbris? Verkia atsisėdęs prie jūros ir sako pats į save:
– Čia nėkas kitas neras, kaip žuvelės.
Teip jis ir atsiminė, kad žuvis jam davė tris žvynus ir pažadėjo jį gelbėti. Teip jis paėmė tus žvynus ir pamerkė į vandenį. Kai pamerkė, teip tujaus žuvis atplaukė ir sako:
– O ar aš nesakiau, kad galiu kada pagelbėti?..
Teip ta žuvis pasivadino daugiaus žuvių ir nuplaukė ieškotų to žiedo. Po neilgai valandai ir atnešė jam tą žiedą. Tas vaikas su džiaugsmu parnešė, atidavė tą žiedą. Pamieravo prie tos likusios pusės – atrado tą patį.
Teip tas ponaitis vėl tą paną prašo, kad eitų ant šliūbo. Teip ta pana ir sako savo sužieduotiniui:
– Padaryk kokį ten indą uždaromą tokį didumu, kad galėtų žmogus išsitekti, tai pašildyki pieno, pripilki ir išsimaudyki, tuokart aš eisiu su tavimi ant šliūbo.
Tas viską paliepė padaryti kuo greičiaus. Kaip tik jis įsilindo prausties, teip ta pana pribėgo ir uždarė tame inde tą savo jaunikį ir nutroškino. Teip ta pana ir sako tam liokajui:
– Dabar būsime abudu laisvūs, nes jis mus abudu vargino, tave ir mane. Dabar tu mane nuleiski į jūrą, nes aš grįžtu atgal į jūrą, ir tu eiki sau į svietą.
Teip tas vaikinas palydėjo tą paną lig jūros, pats dar sugrįžo į tą dvarą pasižiūrėti, kas ten dedasis. Atrado viską ant nėkų einant, nes jau nebuvo tikro pono. Teip sau pamislijo: „Kad ir aš neeisiu pėsčias. Pasikinkysiu kokią kumeliukę ir išvažiūsiu į svietą“. Teip tas vaikas pasiėmė vaško kumeliukę, pasikinkė į molinį brikiuką, apsivalkstė popierinėmis drapanomis, kojas apavė stikliniais batais, pasiėmė liolių botagą ir išvažiavo į svietą. Kaip tik išvažiavo, sutiko gaidį. Norėjo sukirsti su botagu – gaidys pagavo ir sulesė tą botagą. Bevažiuojant pradėjo lyti. Ėmė sugruvo brikiukas, nes molinis buvo, sutižo jo švarkai, nes iš popieriaus buvo, – kur jis dabar dėsis? Užsisėdo raitas ir jojo. Pasidarė jam šalta. Pamatė pamiškėje ugniukę – nujojo pasišildytų. Kaip lipo nu kumeliukės, sudužo batai, nes stikliniai buvo. Prisirišo kumeliukę netoli ugnies prie medžio – apšilo kumeliukė ir sutirpo, nes iš vaško buvo. Paliko pats vienas ir dar nuogas. Tukart ėjo prie žmonių, gavo drapanas, triūsėjo vargo teip, kaip ir visi varguoliai žmoneliai.

FIKSUOTOJAS: Pranė Žymantaitė

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Pernarava, k., Pernaravos sen., Kėdainių r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Pernaravos prp., Kauno aps.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 363, Nr. 52
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal