Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2609&FId=4594&back=home

PAVADINIMAS: [Kaip bernas prajuokino karalaitę]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kad kitąsyk gyveno karalius, kuris turėjo labai gražią dukterį, kuri jau buvo užaugus, ir norėjo karalius išleist už vyro. Ale ji tokia buvo drūta, tokia stačiokė, kad nieks jos negalėjo prajuokyt. Išleido karalius į visas žemes žinią, kad jeigu kas prajuokys, tas gaus ją už pačią. Ėjo tada iš visų kraštų jaunikaičiai, karalaičiai, bajoraičiai ir teip koki dideli didžiūnai, kurie rinkosi pas pakajus tos panos ir juokino, ale nė viens neprajuokino.
Buvo kelis metus paeiliui labai dideli prastmečiai. Žmonės darbininkai ir varguoliai neturėjo kur būti nė ką valgyti, visur mėtėsi niekam nereikalingų žmonių, ubagų kaiminės ėjo ieškodamos duonos, tiktai kur labai da geras, ištikimas ir gerų nagų žmogus da galėjo gauti vietą pas gaspadorių.
Vienas da jaunas žmogelis, neturėdamas ką valgyti, atėjo pas turtingą gaspadorių ir pasisiūlė beveik už dyką tarnauti. Tarnavo tris metus. Kada jau pradėjo geriaus užaugt javai, paliovė neturtėliai ubagaut ir badu mirti, to gaspadoriaus javai teipgi jau užaugo, ir tas darbininkas pareikalavo, po trijų metų eidamas šalin, no to gaspadoriaus algos, o tas gaspadorius suriko:
– Tu daugiaus nieko neuždirbai, kaip tik tris kviečio grūdus.
Atnešęs tris kviečio grūdus, pametė tam bernui, kuris tris metus ištikimai tarnavo. Žmogutis apsiverkė, tuos tris kviečio grūdus susivyniojo į skudurėlį ir išėjo savo keliu. Ėjo, kur kojos nešė, akys vedė, nosis rodė. Jau ir vakaras atėjo beeinant. Užėjo tada pas vieną ūkininką ir pasiprašė į nakvynę. To žmogaus mylaširdingo būta – leido. Vakare, po vakarienei, pradėjo šnekėt no šio, no to. Ant galo paklausė ūkininkas to keleivio:
– Kur buvai ir kur eini?
Keleivis atsakė:
– Et, einu, nė pats nežinau kur. O būt – buvau tris metus pas vieną ūkininką, dabar išėjau, tai nieko daugiaus nedavė, tik tris kviečio grūdus.
Tuojau visi namiškiai sužiuro klausdami:
– Kur tie kviečiai ir koki?
O tas pakeleivis žmogelis parodė surištą mazgelį ir pasakė:
– Tegul bus, šiandien tamsu, rytoj šviesoj tai mes pažiūrėsime.
Paklojo tam pakeleiviui patalą. Jis po galva tą mazgelį pasidėjo, o pats atsigulė, ir kiti visi sugulė. Ant rytojaus atsikėlę, kiti nuėjo į klojimą javų kult, o gaspadinė, pusryčius virdama, pradėjo mislyti apė tuos grūdus ir, priėjus prie to pakeleivio, pradėjo žiūrėti. Pamaži ji išsikrapštė iš po galvų tą mazgelį, atrišo ir pradėjo žiūrėti. Jai bežiūrint, išbiro ant grindų. O buvo toj grinčioj du gaiduku, kad trupinėlius sulestų. Tuodu gaiduku viens vieną, kits du grūdeliu ir prarijo.
Jau ir pusryčiai išvirė, pavalgė visi pusryčius, ir jau pakeleivis žmogutis ketino eiti toliaus. Viską susirengė jau eiti ir paklausė:
– Kur dingo mano tas mazgelis su kviečiais?
Gaspadinė, pirma perprašius tą žmogutį, pasigyrė, kad ji norėjus pažiūrėt, ale tie kviečiai išbirę ir gaidukai sulesę.
– Na, tai mano gaidukai, – tarė žmogelis pakeleivis.
Gaspadinė sugavo gaidukus, surišo, ir žmogelis pakeleivis išsinešė. Ir vėl ėjo ėjo iki vakarui. Vakare vėl apsinakvojo pas vieną ūkininkėlį. Klausia ūkininkas:
– Kur eini ir kur buvai?
Žmogelis viską išsipasakojo, ką jau mes žinome, ir ant galo pasisakė, kad už tris metus du gaiduku gavęs. Na, pakeleivį grinčioje paguldė, ale tuodu gaiduku kur dabar padės? Gaspadorius tarė:
– O ana yra tvarte du žąsinu, tai įleiskit pas tuos žąsinus, tegu tę nakvos tuodu gaiduku.
Teip ir padarė.
Ant rytojaus, kada žmogutis išsimiegojęs norėjo eiti toliaus, paprašė atnešti gaidukus. Ugi nueina, žiūri – jau tuodu žąsinu uždobė tuodu gaiduku.
– Na, tai mano žąsinai, – tarė žmogelis, ir gaspadorius tas, nieko nesakęs, atnešė ir atidavė tam žmogučiui. Tas, pasakės „dėkui“, iškeliavo toliaus ir išsinešė tuodu žąsinu. Ėjo ėjo per dieną, ant pavakarės vėl pasiprašė pas vieną gaspadorių į nakvynę. Tas teipgi žmogelis mylaširdingas, nedaug prašius, leido į nakvynę. Tą žmogelį grinčioj paguldė, o tuodu žąsinu įleido į tvartą pas du dideliu avinu.
Ant rytojaus žmogelis po pusryčių rengėsi eiti toliaus ir paprašė atnešti žąsinus. Ale nueina, žiūri – tuodu žąsinu avinų uždobti. Atėję pasakė žmogeliui pakeleiviui, o jis ramiai atsakė:
– Na, kad avinai žąsinus užmušė, tai mano avinai.
Gaspadorius, nieko nesakęs, nuėjo ir atvedęs avinus atidavė žmogeliui. Pakeleivis vedasi tuos avinus. Tuodviejų avinų tokios jau puikios vilnos kaip šilkai, net žiba prieš saulę. Vedasi žmogelis keliu savo avinus šilkavilnius. Pakelėje dvi mergi kasė bulves. Kaip tik pamatė tuodu avinu šilkavilniu, tuojaus bėgo šilkavilnių paglostyt. Kaip tik rankas prikišo, ir prilipo prie avinų šilkavilnių. Žmogus dabar vedasi, ir mergos seka paskui. Tam tarpe gaspadorius skūnioje javus kūlė, gaspadinė grinčioje duoną kepė. Pamatė, kad jau mergos eina, – viens bėga su spragilu, gaspadinė – su liže. Viens vienai, kits kitai mergai davė per kuprą – ir prilipo. Ir eina toliaus. Ateina priešais du žydu. Viens vienai, kits kitai mergai nutvėrė už papo – ir prilipo. Eina toliaus. Vedasi tas žmogelis per tiltą. Išlindo iš po tilto du velniu. Viens vienam, kits kitam žydui nutvėrė už barzdos – ir prilipo tuodu velniu prie žydų. Ir eina toliaus. Vedasi tas žmogelis. Atsivedė į vieną didelį miestą. Už miesto pririšo, o pats žmogelis nuėjo į miestą pažiūrėti. Žiūri – sėdi ant aukšto mūro karalaitė, o aplinkui daugybė pristoję visokių žmonių, ir prastų, ir biednų, ir bagotų: kas tik gyvas, norėjo gaut tokią gražią karalaitę už pačią. Daugumas, žinoma, ne teip norėjo karalaitės, kaip jos turto, kuris jai prigulėjo. Tas mums žinomas žmogelis, kuris, tris metus tarnavęs, gavo tik tris kviečio grūdus algos, dabar viską apmatęs, nuėjo už miesto, kur buvo palikęs tą savo komediją, atrišo nuo kuolo ir atvedė per tarpą žmonių pas tos karalaitės mūrą. Kaip tik tą karalaitė pamatė – ir paleido visą kakarinę juoktis. Teip smarkiai juokėsi, kad net no tos aukštos sėdynės nukrito ir apalpo. Karalienė prikėlė dukterį no žemės, ir linksmai pasveikino karalaitė tą žmogutį už tokį stebuklingą prajuokinimą. Visi kiti kunigaikščiai ir karaliai ir kiti didžiūnai su pavydu žiūrėjo ant to vargšo, prasto žmogelio, kuris teip linksmai prajuokino karalaitę ir jau tikrai ne už ilgo ją gaus už pačią, o prie tam ir turtą.
Po kelių dienų vėl buvo didelis suplūdimas svieto į tą miestą ir karaliaus dvarą, o tada jau niekas nejuokino, o pana linksma buvo ir tankiai juokėsi, nes suėjo į porą su tuo žmogeliu, kuris ją prajuokino. Vestuvės buvo labai puikios. Aš ir ten buvau, nežinau, kaip ten pakliuvau, valgiau ir gėriau, per barzdą taukai varvėjo, burnoj lašinių šmotelį turėjau.

PATEIKĖJAS: Vincas Viltrakis

FIKSUOTOJAS: Kostas Stiklius

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Rudžiai, k., Kudirkos Naumiesčio sen., Šakių r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Rudžių k., Naumiesčio prp., Suvalkų gub.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 369, Nr. 1
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

Spausdinti

Atgal