Knygadvario objektas "Pasaka AT 1640+1115+1060+1062+1117 [Kaip gudrus kriaučius užmušė milžiną]" >> "[Kaip gudrus kriaučius užmušė milžiną]"

Knygadvaris


ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2639&FId=4628&back=home

PAVADINIMAS: [Kaip gudrus kriaučius užmušė milžiną]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo kraučius Endriuška. Vieną kartą pavadino gaspadorius siūti. Pabaigęs savo darbą, išeidams užmuše 12 muselių ir užsirašė sau ant kaktos „Endriuška kraučius – 12 galvų už sykio“ ir iškeliavo. Bekeliaudamas keliu, privargo ir atsigulė ant kranto kelio.
Važiuoja karalius karietoj, mato – gul žmogus. Skaito: „Endriuška kriaučius – 12 galvų už sykio“. Karalius liep eit prikelti purmonui. Tas nuėjo, prikėlė ir pavadino pas karalių. Karalius ir sako:
– Matau, esi stiprus žmogus, – ar negalėtumei man patarnauti?
Endriuška sutiko ant tarnystės.
Karalius liepė eiti į mišką ir užmušti milžionį, kuris buvo apsigyvenęs tame miške ir nepraleisdavo ni vieno žmogaus nenužudęs. Endriuška nuėjo, atsistojo prie medžio ir užmigo. Ateina milžionis, žiūr – stov žmogus. Skaito parašą: „Endriuška kraučius – 12 galvų už sykio“. Labai jis persigando ir, priėjęs tyliai prie medžio, pabudino aną iš miego. Paskui paprašė drauge eit pasivaikščioti puo mišką. Jau artinosi vakaras. Jie parėjo į namus milžionies. Milžionis davė jam nakvynę, paguldė jį į vieną kambarį, o pats su savo pačia atsigulė į kitą. Ale Endriuška iš baimes ni užmigti negal. Atėjo pusiaunaktis. Tik girdi kraučius, kad [milžionis] pradėjo peilį galansti ir kalbasi su pačia, kaip reiksią papjauti tuokį stiprų žmogų. Endriuška šuoko iš lovos ir ieško kur nors pasislėpti. Palinda puo lovos ir atrado duris į sklepą. Greit atidarė duris ir įšuoka į sklepą. Žiūr – pilnas sklepas prikrautas žmonių kūnų negyvų. Ilgai nemislijęs, sučiupo vieną kūną, išnešė iš sklepo ir paguldė į lovą, o pats – vėl į sklepą. Atėjo iš palengvo milžionis ir čekt su peiliu puo kaklo ir pats išėjo. Tad Endriuška pagrėbė kūną įmetė į sklepą ir pats atsigulė į lovą.
Rytą metą įėjo milžionis į kambarį kraučiaus, kad jo kūną į sklepą įmestų, žiūr – Endriuška da gyvas. Susilaikydamas iš piktumo ir sako:
– Nu, kaip, ar gerai miegojai?
Endriuška atsakė:
– Ti nieko, gerai. Tikt nežinau, ar blusų tavo lovoj buvo, ar kits kas begulint man įkando į gerklę. Bet abelnai gerai išmiegojau.
Milžionis pamislijo: „O tai velnias, toks peilis jam nieko nekenkia. Turbūt yra ir baisiai stiprus!“
Vėl anuodu išėjo pasivaikščioti į mišką. Vakare vėl sugrįžo ir atsigulė ten pat. Jau Endriuška bijosi sudėti akis – ir vėl gird, kad aštrina jau ne peilį, bet kardą ir kalbasi:
– Nu, dabar visą galvą už karto nukirsiu.
Endriuška teipogi padarė, kaip pirmą naktį.
Ant ryto atsikėlė milžionis ir eis lavoną išmesti iš lovos. Žiūr – da gyvas. Milžionis nebežino, ką daryti. Klaus:
– Ar gerai miegojai?
Endriuška atsako, kad gerai.
– Tik nežinau, – sako, – kas čia buvo šį naktį, ar čia tu buvai, ar kas norėjo mani išbaidyti. Man bemiegtant, rodos, kasžin kas su smilgu pertrauke per kaklą. Paskui klausiaus, bet nieko nebebuvo girdėt.
Milžionis dabar siunta iš piktumo. Jis su savo pačia išėjo iš kambario laukan pasikalbėt apie Endriušką, kaip jį nugalabinti. Šį kartą jo pati spaudė sūrį. Endriuška, pamatęs sūrį, prisivogė sau į terbytę.
Paskui milžionis, pagrįžęs su pačia, vėl sutarė eiti su Endriuška pasivaikštinėti miškan. Bevaikštinėdamu Endriuška pamatė, kad žvirblis nebepalekia: matai, sušalo nabagelis ir nebegal pasikelti. Kraučius pribėgo ir, nematant milžioniui, sučiupo ir įsikišo į savo terbalę.
Ein ein jie tolyn, ant galo ir sako milžionis:
– Nu, kad tu teip stiprus esi, einam akmenį spausti. Pamatysi, kaip aš suspausiu, visas akmuo paliks į miltus.
O Endriuška sako:
– Ne, eiva akmenio spausti, katras išspausiva vandenį iš jo.
Milžionis pradėjo spausti – akmuo sutrupėjo ir pavirto į smilčias, o vandens nesirodo. Tad Endriuška išsitraukė iš terbos sūrio trupinus, suspaudė – ir vanduo pasileido tekėti. Milžionis vėl paėmė akmenį į rankas, o vandens kaip nėr, teip nėr. Paskui Endriuška sako:
– Paimk baltą, iš balto turės tekėti.
Paėmė baltą akmenį – vis tiek vandens nesirodo. Ir paliko Endriuškos viršus.
Paskui eina tolyn. Milžionis ir sako:
– Eiva akmeniais mestis, katras aukščiau išmesime. Aš kaip išmesiu, tikt puo dviejų valandų benukris.
O Endriuška sako:
– Aš kaip išmesiu, niekuomet nebenukris.
Ir išmetė milžionis akmenį. Teisybė – puo dviejų valandų benukrito. Paskui Endriuška, ištraukęs žvirblį iš terbos, smarkiai metė, ir žvirblis nulėkė aukštyn. Laukė laukė, nebesulaukdamu nuėjo tolyn. Milžionis sako:
– Kad tu toks gudrus esi, eiva. Aš miško gilume turiu spanstus. Aš noriu žinoti, ar išvaldys mano spanstai, kaip tu užlipsi ant jų.
– Gerai.
Ir atėjo pas spanstus. Milžionis ir sako:
– Nu, stok ant spanstų.
O pats artinasi prie gaidžio, kad spanstus paleisti. Endriuška sako:
– Ne, lipk tu pirmu, parodyk, kaip reikia užlipti.
Milžionis ir užlipo. Tad Endriuška staiga prišuoko prie gaidžio, paspaudė – milžionis norėjo da nušokti, bet kur tav, nebepaspėjo, spanstai iš visų pusių sudaužė jo kūną, už valandos išsproga akys, ir pats nudvėsė. Endriuška, palikęs milžionį spanstuose, parėjo pas jo pačią, pasakė, kad jos vyras nuėjo pas karalių ant rodos. Paskui apsidaręs išspruko iš triobos, užraišioja visas duris ir pats nubėgo pas karalių, greit paprašė smalos ir sieros. Tuoj užkinkė žirgus ir nulakino į mišką pas triobą milžionies, aplaistę su smalu ir sėru, uždege. Milžionienė su visu triobu sudegė.
Paskui pagrįža Endriuška pas karalių ir apsakė apė nugalabijimą milžionies ir jo pačios. Karalius netikėjo, kol negavo savo akimis pamatyt. Nuvažiavo – apžiūrėjo. Už nugalabijimą Endriuška gavo karaliaus dukterį sau už pačią. Ir aš buvau ant jų vestuvių pakviestas.

FIKSUOTOJAS: Ignas Rimkūnas

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Telšiai, apskr., , , , Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Telšių aps.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 391, Nr. 8
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal