Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2640&FId=4629&back=home

PAVADINIMAS: [Apie virėją, kuris sumušė karaliaus kariauną]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Pas vieną karalių buvo toks papaikęs kukorius (virikas). Jis, būdavo, kas dieną sumušdavo kone visus bliūdus. Kaip nupirkdavo naujų, jis ir vėl sumušdavo. Ir teip būdavo kas dieną.
Karalius, užpykęs ant kukoriaus, kad jau nespėdavo bliūdų pirkt, pavarė jį nog tarnystos. Aina kukorius nusiminęs, nežino nė kur. Priėjo girią. Aina tąj giria. Po ilgam ėjimui rado nedidelę grinčelę. Inėjo in vidų – žiūri, kad tuščia, nieko nėr, tik vienas stalelis užtiestas. Per tai suprato, kad čia nor kas gyvena. Pasislėpė kur galėdamas ir laukia vakaro.
Parėjo vakare toki dideli šeši vyrai milžinai. Vienas, priėjęs prie stalo, davė su kumščia in stalą, sako:
– Staltiesė, kad čia man būt ant šešių vyrų gert ir valgyt!
Tuojau stojo visokių gardžių valgių, vynų – ko tik katras reikalavo.
Pernakvoję tie vyrai išėjo, o kukurius tą staltiesę pasiėmęs ir sau išsinešė. Aidams sutiko tokį žmogų. Klausia:
– Kur tu aini?
– Svieto vandravot, – atsakė nepažįstamas.
– O ką tu su tuom kucium veiki, ką nešiesi?
– Aš tam kuciui kad pasakau: „Duok!“ – tai ir duoda. O ką tu su tąj staltiese veiki?
– Ogi kad aš pasakau: „Duok ant kiek vyrų gert ir valgyt“, – tai teip ir stojasi.
Susikalbėję aina abudu drauge. Sutinka trečią. Sako:
– Kur tu aini?
– Svieto vandravot, – atsakė trečiasis.
– O ką tu su tąj byle veiki, ką nešiesi?
– Kad aš tai bylei paliepiu, kad man pastatytų ko no dailiausius palocius, tai teip ir daro.
Ir teip visi išsipasakoję, ką katras su kuo gali, aina visi trys toliaus. Susitinka ketvirtą. Ir jo klausia:
– Kur tu aini?
– Svieto vandravot, – atsakė ketvirtasis.
– O ką tu su tuo kančiuku veiki, ką nešiesi?
– Ogi gal žmogus būt jau tris dienas kaip negyvas, tai aš su juom kaip užkertu, ir atgyja.
Jis paklausė, šitie trys ką galį. Jie jam papasakojo. Susikalbėję, jog visi esą galingi, aina jie drauge. Beaidami užsimanė valgyt. Ant to su staltiese sako:
– Duok mum valgyt!
Tas davė su kumščia in staltiesę, sako:
– Staltiesė, duok man ant keturių vyrų gert ir valgyt!
Tuojaus teip ir stojo. Pavalgė. Tam, ką turė kucių, labai patiko staltiesė. Sako:
– Mainykim! Aš tau duosu kucių, o tu man – staltiesę.
Sumainę visi kas sau išsiskirstė. Kukorius, turėdamas kucių, užsimanė, kad jis turėtų staltiesę, tą bylę ir kančiuką. Jis in kucių sako:
– Vyk ir atimk staltiesę!
Ir tuojau beregint buvo atimta ir kukoriui atnešta. Vėl sako:
– Vyk, atimk bylę ir kančiuką!
Ir tuojaus viską turėjo. Atėjo pas savo karaliaus palocių. Sarmatijosi in vidų aitie, kad jį vėl neišvarytų. Sako bylei:
– Pastatyk man in valandą palocius, kad būt už karaliaus dailesni!
Ir tuojau tapo pastatyti palociai, ir toki, kad jis nė pas karalių nebuvo matęs. Inėjo in vidų, pasidė in kampą savo turtą: kančiuką, bylę ir kucių. Turi staltiesę, ko nori, gali valgyt – gyvena sau.
Pamatė karalius, kad prieš jo palocius stovi kiti, kurių iš vakaro nebuvo. Siuntė tarną, kad aitų pažiūrėt, kas tuose palociuose gyvena, ir sako:
– Jeigu ką rasi, tai pas mane pašaukie.
Nuvėjo tarnas – žiūri, kad tas kukorius, ką karalius buvo išvijęs. Sako in tą kukorių:
– Tavęs karalius reikalauja.
– Karaliui teip toli pas mane, kaip man pas jį, – atsakė kukorius.
Papasako karaliui, kad tas žmogus visai karaliaus nesibijo, ir liepė, kad karalius pas jį ateitų. Užpykęs karalius liepė užtraukt pulką kareivių ir kad, tą palocių visai su žeme sulyginę, tą žmogų pas jį pristatytų ant nubaudimo.
Pamatė kukorius, kad jau ateina jo palocių išnaikyt, – sako in savo kucių:
– Kuciau, duok!
Kucius per trumpą laiką išmušė visą karauną. Karalius da liepė didesnį pulką užtraukt – tuojaus ir tuos kucius visus išmušė. Karalius, persigandęs, kad jau trečią dalį karaunos neteko, nuvėjo pas kukorių ant susitaikymo. Sako in kukorių:
– Ką tu man padarei: visą kone karauną mano išnaikinai! Jeigu kur man reiktų su kitais karaut, kur aš gaučia kareivių?..
Sako kukorius:
– Prižadėk man savo dukterį už pačią ir tikrai leisk už manęs, tai aš tavo kareivius atgydysu.
Karalius norom nenorom turėjo prižadėt ir pasirašė. Kukorius, paėmęs kančių, pereidamas per visus negyvėlius kareivius, ir kiekvienam kaip užkerta, tai sveikas stoja! Tokiu būdu visus atgaivino. Kareiviai jam už tai dailiai padėkavojo. Karalius davė jam savo dukterį, ir neilgai trukus buvo svodba. Oi, tokia svodba! Da aš kaip gyvas tokios nemačiau! Gėriau ir valgiau, per barzdą varvėjo, nieko burnoj neturėjau.

PATEIKĖJAS: Vincas Žvirblelis

FIKSUOTOJAS: Pranas Aidukaitis

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Lankeliškiai, k., Šeimenos sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Lankeliškių k., Vilkaviškio aps., Suvalkų gub.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 394, Nr. 9
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

Spausdinti

Atgal