ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2654&FId=4655&back=home

PAVADINIMAS: [Raganos užkeikta mergina]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo anuose metuose du broliu: vienas buvo vaizbūnas, o antras – ūkininkas, labai dideliai turtingi. Tas vaizbūnas neturėjo vaikų, o tas ūkininkas turėjo vaiką ir mergaitę. Ale ėmė tų vaikų tėvai abudu numirė, paliko juos mažus – tas jų dėdė vaizbūnas paėmė jų visą turtą ir juos auginti. Augina. O kad jau užaugo į metus, toj mergina labai buvo graži, kad kita tokia šioj pasaulėj nebuvo! Ale tas dėdė vis ją nor patraukti į grieką, o ji neapsiima. Už tai ant jos užpykęs, sako tam jos broliui:
– Čion negaliu jaunikių apsigint, anksti vėlai nė durių negaliu uždaryt. Ką man su jąj daryt? Patark tu.
O tas sako:
– Dėde, kaip norit, teip darykit.
Dėdė sako:
– Man rodos, bus geriausia šiteip: ana ant marių yra tokia sala. Reik ten pastatyti gražius namus o ten ją laikyti.
Tas jos brolis sako:
– Dėde, kaip jūs norit, teip darykit.
Tas vaizbūnas turėjo daugybes pinigų – tuojaus padarė per marias tiltą iki tai salai, ten pastatė labai gražius namus ir ją ten nugabeno, o ant to tilto pastatė sargą, kad nieks ten neprieitų, kaip tik tas viens vaizbūnas. Tas vaizbūnas nuėjo dabar pas ją tenai ir norėjo su jąj sugriešyt, o toj mergina sako:
– Dėde, kad jūs man šiądien ir mirtį padarytumėte, o tai – nieko nebus...
Perpyko jis ant jos – parvažiavo namon, vaikščioja nuliūdęs, o tas vaikinas klausia:
– Kas jums, dėde, kad jūs teip nuliūdę?
– Ką aš nebūsiu nuliūdęs: čion negalėjau jaunikių atsiginti – nugabenau tenai, sakiau, kad bus geriau, – ten jau ne su vienu, su keliais lygiai gyvena.
O jam labjausia širdį spaudė, kad jis tiek pinigų padėjo ant to, o dabar nieko nepelno. Sako tam vaikinui:
– Neturiu aš su jąj ką daryti. Eik tu ją nužudyk – įmesk į marias, parnešk man jos mažiuką pirštą ir akis...
Nuėjo tas brolis pas ją, o toj pana klausia:
– Ko tu, broleli, toks liūdnas?
– Ką aš nebūsiu liūdnas?.. Girdėjau tavo negražų gyvenimą, ir jau atsiuntė mane dėdė tau galvą nukirsti.
– Ką tu pelnysi iš mano jaunystos, kirsdams mano galvą?
Ir ji prisiekauja, kad tai viskas yra melas, ką ans pasakojo:
– Tik jis pats, – sako, – nori mane ant grieko patraukti...
Tas brolis:
– Na, tai kas dabar bus: kad aš tave nenukirsiu, tai jis mane nužudys.
Sako:
– Žinai ką? Išlupk šitam šunyčiui, kurs su tavim atbėgo, akis, o pirštą mano nukirsk, nunešk jam, o aš eisiu – jau jis daugiaus manęs nematys.
Brolis sutiko ant to. Tuojaus šuniui išlupo akis, jai nukirto mažiuką pirštą, jam parnešė. O toj pana susirišo švendrų pundelį ir – plaukt per jūres... Plaukė plaukė, išplaukė ant marių kranto – eina ji sau. Eina eina, priėjo didelę girią, toj girioj pamatė žiburį. Atėjo ant to žiburio – rado gražius namus. Įėjo į vidurį – rado dvyliką lovų, ant stalo stovi dvylika torielkų su mėsa ir dvylika bandučių pyrago. O jau ji išalkus norėjo valgyt. Ji nusipjovė nuo visų torielkų po biskį – jau ji pavalgė, o pavalgius palindo po lova ir guli.
Apie vidurnaktį pareina dvylika žmogžudžių – žiūri, kad nuo visų torielkų pjauta mėsos po biskį. Sako tas vyriausias žmogžudis:
– Kas čion yra? Atsiliepk: jei vyras senas, būsi mūsų tėvas, jei jaunas, būsi mūsų brolis, jei sena moteris, būsi mūsų motina, jei jauna mergina, tai būsi mūsų sesuo. Tik atsiliepk!
Tai jau nėra ką daryt – jau tur lįst iš palovės. Išlindo – jie žiūri, kad tokia graži pana.
– Na, tai dabar tu pas mus galėsi būti. Mes tave laikysim už seserį. Tu mums tik išvirsi valgį, lovas paklosi – čion apsižiūrėsi.
Ale tuom tarpu tam jos dėdei vis mislijosi, kad ji gyva. Jis eina pas burtininkę klausti, ar ji ką nežino apie ją. Atėjęs paklausė jos. Anoj atsivertė savo knygas – randa, kad ji yra gyva. Sako tas dėdė:
– Ar negalėtum ją nužudyti?
Anoj klausia, ar neliko jos pas jį koks daiktas. Dėdė tas atsiminė – sako:
– Dar yra jos vystė.
– Tai eik tuojaus atgabenk man.
Tas tuojaus jai atgabeno, o toj ragana eina pas ją su tąj vyste. Atėjo pas tą merginą, sako:
– Ar tu nepaimtum nuo manęs šitą vystę?
Toj atsakė:
– Turiu aš gana, man nereik, – ji tos vystės nepažįsta.
Ale ta ragana:
– Šiokia tokia, panaite, tik imk – aš neturiu ką valgyt, imk, o duok man ką nors ant maisto.
Ėmus ta mergina pasiliko tą vystę, jai davė duonos, mėsos ant maisto. O kada toj ragana išėjo, toj pana mislija sau: reiks pasimieruoti, ar tiks. Kaip tik apsivilko tąj vyste, tuojaus toj pana – negyva!
Pareina tie žmogžudžiai namon – žiūri, kad ji guli. Kiti sako:
– Reik ją kelt.
O tas vyriausias sako:
– Tegul miega, nes ji čion viena gana su mumis nuilsta.
Laukia laukia – nekelia. Nuėjo pažiūrėt – jau negyva! Suriko, verkia visi, tąso ją ten, traukia – jau nekelia! Jie jau ją verkdami nurengė, o jau pašarvos nuprausę. Kaip tik nuvilko tą vystę – toj pana tuojaus stojo gyva, o jiems išpasakojo savo priepuolį. Tada tas vyriausias žmogžudis sako:
– Kad šiteip tur atsitikti, turime po vieną kasdien pas ją likti.
Teip jau perėjo viena sanvaitė, kita – toj boba neateina. Jau vėl ją paliko vieną.
Ale tam dėdei vėl iš galvos neišeina, kad ji gyva. Eina pas raganą klaustis. Nuėjo. Toj vėl atsivertė savo knygas – randa vėl ją gyvą. Sako:
– Rasi dar jos kas pas tave liko?
Atsiminė tas dėdė, kad jos žiedas dar yra pas jį. Nuėjęs tuoj atnešė žiedą raganai. Toj ragana eina su žiedu vėl pas tą paną. Atnešus siūlinėja, kad pirktų labai gražų žiedą. Toj dėl noro nenorėjo, ale kaip toj ragana nedavė jai pakajaus, vėl paėmė nuo jos tą žiedą. Toj boba išėjo – ji pasimieruos žiedą. Kaip tik užsimovė ant piršto, teip ir negyva!
Pareina tie žmogžudžiai namon – rado jau ją vėl negyvą. Jau jie ją ir nuogą nurengė – nieks negelbsti. O to žiedo jie neužtėmijo. Nukaldino jie jai aukso grabą, kitą – varinį, įdėjo ją į auksinį, o tą auksinį įstatė į varinį. O ten stovėjo trys liepos, tai tą grabą įkėlė į tas liepas.
– Dabar, – sako tie žmogžudžiai, – kad jau netekom savo sesers, tai turime ir mes sau mirtį viens kitam padaryti.
Ir tuojaus viens kitam galą padarė. O tas grabas likosi tose liepose.
Ale atjojo ne po ilgam karaliūnas į tą girią ant medžioklės – nubėgę kurtai užjuto tą grabą ir ėmė labai loti. Nusiuntė karaliūnas savo tarną pažiūrėt, ant ko tie kurtai loja. Atjojęs atrado šunis apie liepas lojančius. O kad jis pakelia akis aukštyn – žiūri, kad grabas liepose. Sugrįžęs pas karaliūną, pasakė jam tą priepuolį. Nujojo karaliūnas pas liepas tas – rado tą grabą. Užlipo pažiūrėt. Atvožė tą varinį – rado viduj auksinį, atvožė tą auksinį – rado labai gražią paną. Tuojaus liepė nuimt tą grabą, pargabeno jį į savo dvarą, pasistatė savo pakajuj po lova ir kelissyk ant dienos vis atsidaręs į ją žiūrėdavo. Ir laikė tą pakajėlį užsirakinęs.
O tuom tarpu pakilo vaina, ir tas karaliūnas turėjo išjot ant vainos. Pastatė prie pakajuko sargą ir jam įsakė, kad nieko neįleistų į tą jo pakajėlį:
– O jeigu, – sako, – ką įleistum, tai aš kaip parjosiu, tai aš tau galvą nukirsiu.
Išjojo jis. Ale jo tėvai mislija: ką jis čion turėtų, kad jis nieko neįleidžia? Atėjęs karalius liepė tam sargui leist. Sako:
– Aš negaliu leist, nes man įsakė, kad jeigu ką įleisčiau, tai parjojęs man galvą nukirstų...
Tas tėvas karalius sako:
– Leisk, jau aš neduosiu galvos kirst.
Inėjo jie tenai – atrado po lova aukso grabą su tąj pana. Sako tas tėvas:
– Ar tu matei tokį durnių: laikosi po lova negyvėlį!
Žiūri to karaliūno sesuo, kad labai gražus žiedas ant piršto. Sako:
– Reik tą žiedą numaut – ką jis čion berūdyja jai ant piršto...
Kaip tik tą žiedą jai nutraukė nuo piršto, teip toj pana tuojaus atgijo. In tąsyk parjojo ir karaliūnas – rado jau tą paną gyvą. O ji jiems išpasakoj visus savo priepuolius. Ir tuojaus, ne ką trukus, žinoma, kaip pas karalius yra, surengė svodbą, ir tas karaliūnas apsiženijo. O koks ten buvo balius, kokios linksmybės! Ir aš ten buvau, gėriau valgiau, burnoj nieko neturėjau, per barzdą varvėjo.

(Griškienė iš Ožkabalių.)

PATEIKĖJAS: P. Griškienė

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabaliai, k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 186-190, Nr. 31
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal