ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2661&FId=4649&back=home

PAVADINIMAS: [Kaip sūnus vietoj jaučio tris šunis nupirko]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
*Gyvena kartą vėns labai bagotas gaspadoros, tas torėjo vėną sūno, kor jo moterėške bovo jom pagimdžosė, o kaip sūnos į vėso protą soaugo, sakė tėvs sūnoi:
– Jau žėma bengas ir pavaserės randas – reiks eitė laukos artė.
Sūnos atsaka:
– Trės jaučos torėm, ale pri dvėjų jungų reik kitvėrtojo, jei gausė jautė pėrktė...
Tėvs atsakė:
– Aš tav doso šimtą dolero, eik ant jomarka ir pėrk kitvėrtojo: kad reiks artė, tai būs do jungo pėlno, ir galesėtav so Anso abodo eitė artė, o Jorės galės ekėtė.
Sūnos išeit jautę pėrktė ir ant kelia sotink vieną žmogo so trėmės šonemės, ir tas žmogos įkalbėno sūno:
– Kor eite, sūnau?
Sūnos atsaka:
– Eito ant jomarka pėrktė jautę.
Tai tas žmogos atsako sūnoi:
– Pėrk nu manęs šonę – jog pri jūso didžo gyvenima reik šonų, o mano šunes yra labai naudingė. Jė teip jau kaip žmogos išmana, jė tor dylos kaip ne viens sotverėmas – jė tave galbės iš vėsokios bėdos: ar būtum į vandenę ar į ognę, ar už didžausųjų gelžų uždarytas, tai jė vėsor išgelb.
Tai sūnos klausė:
– Kėk mažasės šo kašto?
Žmogos atsaka:
– Šimtą dolerio.
Sūnus paklausa:
– Kaip jo vardas yra?
– Žaibs mažojo šones vardas yra, – atsako žmogos.
Sūnos paskaita tan šimtą dolero už šonę, o daugiaus pėningų nebetorėjo, tai parvedė į jaučo vėtą šonę ir tėvoi saka:
– Aš ant jomarka negalėjau nueitė ir jautia nenupirkau, kadangė vėns žmogos pasatropijo man ant kelia ir, mane labai meilingai įkalbėndams, prisolojo šonę, o kaip jis man pasakė, kad tas šo labai naudings ir galės iš vėsokios bėdos išgelbėt, tai aš pėrkau tan šonė ir užmokėjau šimtą dolero, o daugiaus pėningų nebturėjau, tai torėjau be jaučo namon pareitė.
Tėvas atsakė sūnoi:
– Tai gerai, mans sūnau, mums šonės ir labai reikėjo, ale be jaučo negalėm apsėgelbit.
Ir devė (= davė) tėvs sūnoi antrą kartą do šimto dolero ir prisakė, idant kėto kelio eitė ir nupėrkto už do šimto jautę. Sūnos ėjo kėto kelio ir norėjo jautę nupėrktė ir sotėka ir antrą kartą žmogo so dom šonėm. Žmogos saka:
– Kor eite, mans sūnau?
– Eito jautę pėrktė, – atsako sūnos.
– Pėrk šonę, – saka žmogos.
Sūnos pamėslijo: „Tėvas pagyrė mane pėrmą kartą, kad šonę parvedžau, pagėrs ir šin kartą“, – ir sako:
– Kėk kaštoj mažesnisės šo?
Žmogs atsako:
– Do šimto dolero – tas šo gal teve (= tave) išgelbit iš vėsokios bėdos.
Sūnos klausa šonės vardą. Žmogos atsako:
– Vėjakojės.
Sūnos paskaita jam do šimto ir parsived šonę namė pas savo tėvą. O kaip tėvs pamatė, kad jis dar kėtą šonę parved, sako sūnoi:
– Vaike, to bimbale, ar jau vėl kėtą šonę parsėvedei – aš tavo kodą padraskyso!
Sūnos sako:
– Nepyk, tevožė, tas šo gal mumės iš vėsokios bėdos išgelbit...
Tėvs sako:
– Šin sykę aš tav dar dovenojo, ale jei kitą sykę dar šonę parvešė, tai be koravonės neišliksė! Dabar imk trės šimtus dolero ir eik ant kėtos posės ir nupėrk man jautę, kad mes artė galėtumbėm. Jau kaimyna Jorės ara, o mes dar pėlnai jaučų netorėm.
Sūnos išėjo ant kėtos pusės jautę ėškotė ir sotėka žmogo so vėno šono. Tas žmogos įkalbėna:
– Kor eite, sūnau?
Sūnos atsako:
– Eito jautę pėrktė.
Žmogos prisolo jam šonę. Sūnos paklausa:
– Kėk kaštoj tevo (= tavo) šo?
Žmogos atsako:
– Trės šimtos dolero.
Ir teip pagyrė, kad ant viso svėto tokio gera šonės nėr gautė kaip tas šo. O kad jis sūnos paklausa, kaip šonės vardas, žmogos atsako:
– Gelžlaužės šonės vardas yra.
Tas sūnos užmok už šonę trės šimtos ir parved namėn pri savo tėvo. O tėvs didiai perpyko ir bardamas norėjo jam nogarą išmuštė, sakydams:
– Aš tav nogarą nulopso, to nėkam vertasis, to mano peningus išpūstėjai, o jautę neparvedei!
Ir kaip norėjo muštė, tė pėrktėjė šones stojo į tarpą ir tėva neprileido. Tai tėvs, matydams, kad sūnos savo valią tor, ir pakoravotė nebgalėdams, paskaitė jam dvylėka tūkstančo dolero ir sakė:
– Imk savo tėviškės dalę ir eik pri velno auto skalbtė!
Sūnos pėningos į mašną sosėpylęs ir išėjo pri velno auto skalbtė, o vėsė trys šones so jom drauge. Dėną bei naktę jis dabar ėjo ir ant lauko elsėjos, kadangė jis iš pradžios baimę torėjo, ale kaip jo skėlvės pradėjo valgyt stokotė, tai ir baimė pradėjo atstotė. O kaip vėną sykę vakars prisiartina, pamatė jis švėsę žobarę (= žiburį). Jis prisėartinęs pri langa ir veizd par langą į stobą. Jis mato didiai daug bei skanų valgių, ale žmogaus – nei vėna, tai jis ėjo į vido be baimės, o kaip jis čia bovo, jo skėlvės varė jį už stalo, kad valgyto. O kaip pradėjo valgyt ir šones drauge, tai įėjo vėns vyras, tas bovo žmogžudės vėns nu dvylėkos, ir, peilę išsėtraukęs, sako sūnoi:
– Kas tav pavelijo mūso valgios išvalgyt?!
Sūnos be baimės atsakė:
– Kas man rūp už jūso valgios – aš toro pėningų gana ir galio užmokėtė...
Žmogžudės sako:
– Mes nenorėm užmokėtė.
Ir so vėno sykio polė sūno pardort, ale sūnos prišaukė mažausojo šonės vardą:
– Žaibs!
Tas šo, kaip žaibs prišokęs, nusoko žmogžudžoi galvą. Potam įėjo ir antras, ir tretisis ir teip toliaus lig dvylėktojo – ir teip so vėsais nusidevė kaip so pėrmojo. O kaip dvylėktasės įėjo so devynoms galvoms, sakė:
– Kan to man padarei?! Mana valgios išvalgei ir mana brolios nužodei!..
Sūnos atsaka:
– Kas man rūp už jūso valgios – aš toro pėningų gana, aš galio užmokėtė, o kas nor mane žodyt, tai pats tor mėrtė.
Dvylėktasės žmogžudės, ant vėsų vyrausės būdams, paliepė dabar jam paskoi eitė. Sūnos, be baimės būdams, ėjo, so jomi drauge – šones. Žmogžudės vedė par vėną gelžės stobą. Ta bovo be langų, sėnas nu gelžės, o dores no plėno – vėskas nu ketorų colių storoma, o kai tė šones biskę paskoi pasėlėka, žmogžudės prišokęs uždaužė dorės, o šones palėka į gelžės stobą (= gelžės stuboje), o sūnos bovo į sūdo kamarą (= sūdo kamaroje). Žmogžudės sūnoi saka:
– Kokio smerčo norė mėrtė?
– Leisk mane „Tėve mūsų“ pasėskaityt ir vėsų trėjų šonų vardos sošauktė, tai aš tav pasakyso, kokio smerčo aš noro mėrtė...
Žmogžudės, matydams, kad sūnos jam nėka negal darytė, jam tan dar įvelijo. O kaip sūnos pasėklaupęs pasėmeldė, tai šaukė šonų vardos:
– Žaibs, Vėjakojės, Gelžlaukės!
Kaip tė vardai bovo sošauktė, tai šones vėno sykio vėsė drožė į dorės teip smarkiai, kad dorės į ketorės skėltės solekiojo, ir žaibo greitomo bovo pri sūnaus. Tai sūnos pasėstojęs sako žmogžudžoi:
– Prėteliau, kokio smerčo to norė mėrtė?
Ir dar kartą šonų vardos sošaukė, tai tė šones ir nusoko kožnas po trės galvas, kadangė žmogžudės devynias galvas torėjo. O sūnos linksmai ir drąsiai ėjo atgalios pri to stala, kor tė skanėje valgiai buvo sokrautė, ir valgė iš naujos so savo šonemės. Tai so vėno sykiu išgėrda, kad į ožkrosnę (= užkrosnėje) pradėjo krūktė. Sūnos priėjęs veizda ir pamato seną bobą ožkrosnėje besėdėnt. Sūnos sako:
– Mamale, ko to čia sėdė?
Boba atsako:
– Sūnelė, mano subėnė yra prisvėlosė. Ant solo yra į krokotę (= krukutyje) žolių – pasėtepka mažumėlę ant solo ir pasėskės, tai skaniai paėlsėsės.
Ale šones jam neįvelijo, tai jis krokotę ėmė drauge ir ėjo šalėn. Potam jis nukeliavo į vėną mėstą. Tas mėstas bovo jodai nuparvots. Sūnos sotėko vėną komėsėrą (= komisorių) ir paklausa:
– Kodėl tas mėstas yra jodai nuparvots?
Komėsėrs atsakė:
– Dėl to, kad karaliaus doktė būs dota smakoi prarytė.
Sūnos paklausa:
– Kumet tai nusėdos?
O komėsers atsako:
– Šiandėn zėgoraus dvėjų po pėto.
– Iš kor tas smakas atsėrado?
Komėsers atsako:
– Kėtą kartą į šin mėstan (= šitam mėste) bovo dide pagonėjė ir šišia bovo vergėnos, o tims vergėnėms primetė valgia pro langos, o iš tų tropočų, kaip sopovo, išaugo grybas, o iš to gryba – mažas vabalėlės, iš to vabalėlia rados kaip katėns. Jis leikėsė pajūrėjė ir augo vės didėn, o kaip neužteko maista, jis prėjo į mėstą, o kadangė mėsta gyventojai jį laikė per dėvą, tai mėstas jį šėrė, o galiausiai kad jis per daug maista privalė, tai torėjo ir gyvolios šertė, o kaip gyvolių ir kėta nėka netorėjo, tai pradėjo ir žmonos šertė, kadangė jau yra pastojęs smakas iš to gryba. Tas smakas žmogo prarin, kad jam nei kąsnotė nereik! Kasdėn tamp mesta borta: kam ta borta tropij, tas tor būt prarytas! Dabar tropijo karaliaus doktę...
Tas sūnos paklausa:
– Kor tas smakas dabar yra?
Komėsers parodė jam didę kūlę* kaip traba ir sako:
– Čia į tan kūlę jis gyven.
Tai sūnos ėmė ir aptepė tan kūlę so toms žolimi, kor į krokotę turėjo, ir, į karčamą įėjęs, nupėrka dešėmts pipkių, o kaip tas smakas išlindo iš to kūlia ir pasėsėdo ant kūlia viršoj, kor sūnos bovo aptepęs, tai sūnos priėjęs įkėšo devynias pipkes į kožną snukę po pypkę, o dešimtąją pats savė pasėlaik, tai jodo abado rūkė. O kaip so vėno žygo atvažavo karėtas, o į vėną tų karėtų karaliaus doktė sėdėjo, o kaip jis norėjo pri karėtas pribėgtė, kad karaliaus dokterę praryto, tai smako sobėnė bovo prisvėlosė, ir jis negalėjo savo sobėnę pakeltė, o matydams, kad pro šalę važo ir jis nebgauna, tai soprato, kad sūnos jam yra „fakso“ padaręs, tai pradėjo ant sūnaus so ognėmė spjautė. Tai sūnos tojau šaukė savo šonų vardos:
– Žaibs, Vejakojės, Gelžlaužės!
Tai tė trės šones vėsė nusoko po trės galvas ir tan karaliaus dokterę išgelbėjo. Tai ta karaliaus doktė apdovenojo sūno bagotai už išgelbėjimą.
Potam tas sūnos iškeliavo į kitas žemes, ir neblėko girdėt. Ale ne po ilgam pradėjo aplankytė karaliaus dokterę vėns jaunikės, korsai ir didiai bagotas bovo. Ir tas jaunikės pakvėtė karaliaus dokterę, kaip savo marčią, pri savęs vėšėtė, sakydams, kad jis nor savo dvaros parodyt. Ale doktė nekeliavo ant paskėrtos dėnos, ji važavo vėna dėna paskios. Ale daugiaus neėmė drauge, kaip kočero. O kaip bertainę mylios bebovo, privažavo vėną karčamą. Ji palėko karėtą bei kočero pri karčamos, o ji pati ėjo vėna lig savo jaunikio. Ir ji priėjo trės tėltos: pėrmasės tėltas bovo so peningais, antras – so mėlo išmuštas, o tretisis ir didei poikiai išgražintas, o pri varto bovo vėns paukštės. Tas pradėjo šauktė:
– Kor eiti?! Aš išvadyso poną...
Primetė tam paukščoi zokara (= cukraus) stokelę, tai jis nutėlo, ir jė įėjo stoban – čia bovo pėlnos sėnos drabužių, į antrąją stobą – bovo pėlnos sėnos žėbelių iškabinėta, o trečioje kamaro – čia bovo nužodytų žmonų kūnai somestė, kadangė žmogžodžo vėta bovo. Jė nusėgando ir norėjo atgalios bėgtė, ale kaip so vėno sykio tė žmogžodžai namon parėjo, doktė pasislėpė po tu kūno. O tė žmogžodžai įvedė vėna didiai bagotą mergą, ta torėjo auksa žėdą – ir padėjo tan pėrštą ant kalados ir nukėrto pėrštą so žėdo, o tas pėrštas nulėki pri karaliaus dokterės, o tan mergą pavėsam nužodė. O kad jė goltė ėjo, tai levos užtraukė už durų, kad nėks negalėjo nei išeitė, nei įeitė. Ale karaliaus doktė išėjo ir per levos, ką pri dorų stovėjo, ir per vaktą*, kori bote dabojo, ir pro sargos, ką ant kėmo vėsė užmėgę bovo, o tas paukštės ir buvo užmėgęs – tai jė galėjo palaimingai išbėgtė. O kaip jau ji pri vežėmo galėjo būtė, tai tas paukštės pradėjo šauktė:
– Pone, pone, ar nejotai, kad išbėgo?..
Tai sokėlo visi žmogžodžai, paleido šunes, o patės ant arklių raitė ir sekė šonims paskui. Ale jė išbėgo, o kaip pas savo tėvą parėjo, tai apsakė savo tėvui ir apsisargino, ir ėjo į patalą, o jos tėvs apstate jos stobą so sargais. O antrą rytą atėjo tas jos jaunikės, ir jė pradėjo vėskan pasakot, kaip ji mačosė bovo. Ale jė sakė, kad jė yra sapnavosė. O kaip pasakojo, tai jis sakė:
– Je, teip pas mos yr.
O kaip jė parėjo pri to žodžo, kad jė rado pėlną kamarą žmonų kūnų, tai jis pradėjo gintės ir sakyt:
– Ne, teip pas mos nėr.
Tai jė vėl sakė:
– Jūs parvedėt poikią mergą, o ta torėjo auksa žėdą ant pėršto, ir jūs nukėrtot tan pėrštą so žėdu, o tas pėrštas atlėkė pri manęs.
Tai jis pradėjo sakytė:
– Aš tik ne žmogžodės eso.
Jė atsakė:
– Jo!
Ir parodė tan pirštą. Tai iškrėto žmogžodžoi peilės iš rankovės, o sargai jį pradem sogavo, o jis torėjo išdotė savo draugos, ir jos vėsos išpūstėjo.


* Šitos pasakos tarmėje ė ir o (o) = i ir u rašomosios.
* Guolis, gulykla.
* Sargybą.

FIKSUOTOJAS: Martins Grožinis

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Kairiai, k., Priekulės sen., Klaipėdos r. sav, Klaipėdos apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Kairiai k., Klaipėdos aps.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 404, Nr. 2
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal