ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2663&FId=4651&back=home

PAVADINIMAS: [Apie karalaitę, kuri išdavė kareivį, ją išgelbėjusią nuo smako]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Anuose metuose, kad da vis daug metų reikėdavo tarnaut karaliams, taigi vienas kareivis aina, atitarnavęs karaliui, namon. Aina aina, niekur nieko nepriaina. Perėjo tokius aukštus kalnus, tokias pūstynes, žiūri – dvaras! Atėjo jis ing tą dvarą – pakajai dailūs, ale jokią gyvą dvasią nėr. Nuvėjo in stonią – rado tik vieną žirgą. Dabar nėr jam ką daryt – sėdi pakajuos. Ale parjoja tas to dvaro ponas, sako:
– N’o ką, rasi tu tiktum pas mane metus tarnaut. Daugiau nieko neveiksi, tik tą žirgą pašersi.
– Gerai, – sako, – galėsu.
Jis sau tuos pakajuos tur valgyt ir gert, o kareiviui, žinoma, geriausia, kad yr kas išgert. Tą žirgą jis nuvalo, pašeria ir vaikštinėja sau tam dvare.
Praėjo metai. Atjojo tas ponas, klausia:
– N’o ką, žalnier, rasi da liksi metus?
– Ne, pon, jau norėčiau keliaut namon. Pulką metų tarnavau karaliui, o dabar da ir čia metus – jau aisu namon.
– Na, tai gerai. Te tau šitą žirgą, tai galėsi raitas jotie. O da duosu dovanų skepetaitę. Kad jeigu kada norėsi valgyt, tai ją ištiesk, tai tau bus gert ir valgyt. Te tau ir šitą kardą. Kad su juom mostersi in katrą pusę, tai, ten kiek bus kareivių, visus nukirsi. Te tau da ir marškinius. Kad su tais marškiniais apsivilksi, tai daugiau pajėgsi kaip pusė svieto.
Padėkavojo tam ponui už jo dovanas, apsivilko marškiniais, užsikabino tą kardą, sėdo an žirgo ir išjo. Parjojo in savo karalystę. Netoli karaliaus dvaro sustojo tokioj karčemoje, klausia:
– Kas girdėt?
Sako karčeminykas:
– Pas mus girdėt negerai: karaliaus dukterį tur duot vandeniniui smakui an prarijimo. Tai kad kas atsirastų ją išgelbėt, tai būtų jo žentu.
O jis sako:
– N’o aš rasi ir inveikčiau tą smaką.
Teip tuojaus tas karčeminykas davė žinią karaliui, kad jau čia atsirado toks, kurs galėtų smaką pamuštie. Tuojaus karalius pavadino jį pas save.
O kad jau atėjo toj diena, veža dukterį vienturtę, jis ir joja. Atjojo tas kareivis pas marias. Smakas kaip tik jį pamatė, tuojaus užleido pirma marių vienoms varsnoms ugnia, antroms – vandeniu. Perėjo tas jo žirgas per tą ugnį ir vandenį ir tą smaką ne kirto, ale gyvą paėmė, pargabeno in karaliaus dvarą, padirbo sklepą, tam sklepe pastatė du geležiniu stulpu ir ten jį prirakino.
Potam, trumpam ar ilgam laikui praėjus, tas karalius leido jam tą jo dukterį vestie. Ale neilgai trukus ta kareivio pati pradėjo lankyt tą smaką. Vienąsyk šneka su smaku, kaip jį galėtų nužudyt. Sako tas smakas:
– Aš žinau. Jis tur tokius marškinius, tai jis yr labai drūtas. Tai tu, kaip jis vakare guldams pasideda tuos marškinius, kitus jam tokius padėk, o man tuos atnešk.
Toj jo pati teip ir padarė: padėjo jam kitus tokius, o jo – atidavė smakui. Smakas tais marškiniais apsivilko, tuojaus išėjo iš to sklepo ir nuvėjo in marias an salos in savo dvarą. O anas apsivilko su tais marškiniais, katruos jam pati padėjo.
Ne po ilgam šaukia tas smakas vėl tą dukterį. Kada atėjo toj diena, joja jis vėl pas tą smaką. Smakas, pamatęs atjojant, užleido per dvi varsni pirm marių ugnia. Per tą ugnį žirgas aina, o jau jis, be tų marškinių, ką tik gyvas perėjo per tą ugnį. Smakas, išlipęs iš marių, nukirto jam galvą ir visą in šmotelius sukapojo ir, in tą jo skepetaitę surišęs, pakabino žirgui po kaklu – o tas smakas nežinojo, ką bus tep negerai. Tas žirgas su tąj skepetaite nubėgo pas savo poną. Tas ponas pamatė, kad tas jo žirgas jau parėjo, atėjo pas jį, žiūri – skepetaitė po kaklu. Atrišo skepetaitę – žiūri, kad jis yra sukapotas! Gaila ponui to vyro – sako tam žirgui:
– Bėk tu, parneši gyvojo ir gydančio vandens.
Tas žirgas nubėgęs parnešė, tuojaus patepė gydančiu – sugijo, patepė gyvuoju – atgijo. Pakilęs nei iš miego sako tas kareivis:
– O, tai saldžiai miegojau!
– Tu miegojai... – jau tu buvai sukapotas in šmotelius, žirgas tave skepetoj parnešė po kaklu. Da¬bar su tavim blogai. Aik šen čion in lauką – aš tave pamokysu, kaip tu galėsi smaką užmuštie.
Tas ponas – o tai buvo raganius – vartėsi in visokius gyvulius, in žvėris, in paukščius ir sako jam:
– Na, dar ar tu galėsi?
Tas kareivis kaip pradėjo, da jam mitriau aina!
– Na, tai gerai, kad jau moki. Dabar aš tau žirgo neduosu, aik tenai pėsčias. Nuveik pas tą dvarą. Užeik pas tokį žmogų, pasiversk in žirgą, tai rasi tas smakas tave nupirks, o paskui pats rasi ką padaryt.
– Gerai!
Padėkavojo tam ponui ir išėjo atgal. Atėjo in vieną kaimą netoli to smako, apsinakvojo pas vieną ūkinyką ir sako tam žmogui:
– Čia rytoj bus jomarkas miestelij – ar neateina an jomarkų tas smakas?
Atsako žmogus:
– Jis čia būna ant kiekvieno jomarko.
– Na, tai gerai: aš pasiversu in labai gražų žirgą, tai mane nuvesk, gal nupirks tas smakas...
An rytojaus jis pasivertė in žirgą, o žmogus nujo an jo in jomarką. Nujojęs stovi ant rinkos. Ateina ir tas smakas. Pamatė, kad tokį dailų žirgą turi žmogus, – atėjęs klausia:
– Ką nori už tą žirgą?
Tas žmogus sako:
– Ar pirksi, ar ne – be trijų šimtų negausi.
Tas smakas užmokėjo tris šimtus raudonųjų – jau tam žmogui gera pašelpa, – parvedęs pastatė stonioj, pašaukė savo tą pačią:
– Aik šen – parodysu, kokį gražų žirgą pirkau.
O toj kaip pamatė, sako:
– Čia ne žirgas, čia tavo tas nevidonas. Žiūrėk, kad tu jį tuojaus užmuštum, nes jis tau galą padarys...
Teip tas smakas tuojaus pasiuntė pašaukt rakalį. Ale išgirdo tarnaitė, ką šneka, kad tokį gražų žirgą pjaus, – aina ji pažiūrėt. Atėjo in stonią – tas žirgas prašnekėjo, sako:
– Kaip mane pjaus, tai tu čia būk. Tai atlėks lašas kraujo tau in žiurkštą, tai tu tą lašą nunešk ir pakask in žemę po pakajų langais.
Teip atėjo tuojaus rakalis, tam žirgui kaip dūrė – lašas kraujo atlėkė jai in žiurkštą. Toj tą kraują nunešė ir pakasė po langais, o žirgui tam tuojaus skūrą nulupo, sukapojo ir jį užkasė – na, jau mislija: „Bus gerai“. Už kelių dienų iš po nakties išaugo labai daili obelis po langu. Tas smakas pasišaukė tą savo pačią, sako:
– Galybė Dievo: niekad nebuvo obelies, tik dabar užaugo iš po nakties toks gražumas!
O toj pati sako:
– Čia ne obelis, čia tas tavo nevidonas – žiūrėk, kad ją tuojaus iškirst ir sudegyt!
O toj tarnaitė vėl atbėgus sako:
– Obelėle, jau tave tokią gražią iškirs.
O ta obelis jai sako:
– Tai nieko, ką mane iškirs. Tu padabok: kap tik kirs, tai pirmiau lėks skiedrutė, tai tu tą skiedrą paimk, nunešk į sodą ir inmesk in šoželką.
Teip toj merga ir padarė: kaip tik kirto, tą skiedrą nunešė ir įmetė in šoželką. O tą obelį nukirto, sukapojo ir sudegino iki mažiausiai šakelei.
Tam smakui, ten bedeginant prie ugnies, labai skūra inkaito. Jis nuvėjo in šoželką nusimaudyt. Atėjęs ant kranto, viską nusirengė. Ale žiūri, kad plaukia gražus gaigalėlis gret jo. Jis jį – gaudyt. Tas gaigaluks vis toliau in šoželką, vis tolyn. Jau jis jį nuviliojo gana toli no krašto, jau ką tik gali išbrist. Pats gaigaluks tik purpt išlėkė, tuojaus pagriebęs tuos marškinius apsivilko, pastvėrė kardą:
– Na, dabar – smake, aik šen!
Nurentė tam smakui galvą ir in šmotus sukapojo, o atėjęs pas tą savo paną, ją paėmė, išvežė in tyrus laukus, sukrovė malkų laužą ir sudegino. O jis vėl vedė tą mergą, katra jam tarnavo, ir liko jau ten ponaut iki mirties.

PATEIKĖJAS: Kazimieras Bepirštis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabaliai

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 411, Nr. 3
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: Slg. „Lietuviškos pasakos“, I, p. 334, n. 9.

Spausdinti

Atgal