ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2671&FId=4665&back=home

PAVADINIMAS: [Raganavimo pamokos]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks senas žmogus, jis turėjo mažą vaiką. Ale kaip jis jau senas buvo, tai jis jam negalėjo duoną užpelnyt – vedasi ubagaut. Atėjo į tokią stubelę, pasiskundė, kad jam senam sunku tą vaiką augyt. O tas stubelninkas sako:
– Čia yra toks pons – jis ima vaikus augint. Gali nuvest tu jam – jis priims augint ir mokint.
Nuvedė savo tą vaiką pas tą poną. Tas pons jį priėmė augint ir mokint iki dvidešimties metų. Ir sako tas pons:
– Ale gerai įsitėmyk tą dieną, kad spėtum ateit lygiai į dvidešimts metų. O jei tik kokią dieną pasivėlysi, tai jau negausi vaiko – jau liks pas mane amžinai.
O tas pons buvo raganius ir vaikus mokino raganystų.
Perėjo jau devyniolika metų – jau tas senis suskaitė, kada jau bus paskutinė diena, – eina pas tą poną. Atėjo prie vartų – viskas užrakinta, užeit ant dvaro niekur negali, – stovi už vartų. Pamatė tas jo sūnus, kad jo tėvas jau laukia, – atėjo pas vartus, sako:
– Gerai atėjai – dar ne vėlu. Ale, – sako, – gerai įsitėmyk, ką aš tau sakysiu. Parjos pons, tai, atrakinęs vartus, įleis tave ant dvaro ir paskui tau teip mane neatiduos. Pirmiausia išleis tris karvelius, tai aš ten viens būsiu. Ale mane ant to pažįsi: aš su snapuku krapštysiu sparnuką. Tai kaip klaus, „katras tavo sūnus“, tai tu sakyk ant manęs. Dar to nebus gana. Paskui išleis tris varnus, tai aš labjausia suksiu tau apie galvą, tai tu mane griebk, sakyk: „Tai šits mano sūnus“. Dar ir to nebus gana. Paskui išleis mus tris ponaičius: visi trys su tokiais apdarais ir tokio veido. Tai mano bus iš kišeniaus matyt kamputis skepetaitės – tu ant manęs sakyk. Ale jau turėsiu eiti, nes tuojaus jau ponas parjos.
Parjojo ponas, atėjo pas vartus, sako:
– Gerai, spėjai – vaiką gausi, jei pažįsi katras...
Įleido į pakajus ir parodė tris karvelius. Tie trys karveliai tupi, o tas pons klausia:
– Katras tavo sūnus?
Tas žmogus žiūri, kad viens snapuku sparnuką krapšto, – sako:
– Šits mano sūnus.
Sako ponas:
– Gerai, atminei. Ale dar sykį turėsi minti.
Ir išleido tris varnus. Klausia:
– Katras tavo sūnus?
Tie varnai laksto, o viens suka jam apie galvą. Vieną sykį kaip suko jam pro galvą, teip tėvas jį sugriebė, sako:
– Tai šits mano sūnus.
– Gerai, atminei. Ale dar sykį turėsi mint.
Toliaus išleido tris ponaičius, sako:
– Katras tavo sūnus?
O jie visi lygūs. Tėvas žiūri, kad kamputis skepetaitės matyt iš kišeniaus, – sako:
– Šits mano sūnus.
Tas pons sako:
– Gerai – atminei, gali vestis.
Išleido pons sūnų, ir parėjo jiedu namon.
– Dabar, – sako sūnus, – tėvai, nėr kuo maitytis – turim žiūrėt kokį uždarbį. Aš pasiversiu į gražų bulių, tu mane vesk į jomarką parduot, tai gausi daug pinigų. Tik virvutę neatiduok!
Tas sūnus pasivertė į tokį bulių, kad kito tokio buliaus ant svieto nebuvo! Tėvas jį nusivedė ant turgaus. Ateina toks ponas, klausia:
– Kiek nori už tą bulių?
– Šimtą raudonųjų.
Tam ponui labai patiko tas bulius – užmokėjo šimtą. O tas sako:
– Virvutę neparduosiu: ji man reikalinga.
– Imk ją sau, man tokia puvėtra nereikalinga.
Senis virvutę atsirišo, o pons bulių pastatė ant vieno kiemo ir kaip tik atsitraukė, bulius tuojaus pasivertė į žmogų ir pavijo tėvą. Ne po ilgam tas pons pamatė atėjęs, kad buliaus nėr, – tik apsilaižė, ir gana. Parėjęs tėvas su sūnumi namon – gerai jie sau gyvena už tuos pinigus.
Ale, perėjus vienai kitai sanvaitei, o nelabai čėdijant, jau ir pinigai baigiasi. O tai buvo prieš jomarką. Sako tas sūnus:
– Aš pasiversiu į dailų eržilą – tu mane nuvesk parduot, tai gausi apsčiai. Tik neparduok su kamanoms.
Pasivertė į tokį dailų eržilą! Tėvas jį nuvedė į turgų. Atėjo pons, sako:
– Ką nori už tą eržilą?
– Tris šimtus raudonųjų!
Tas pons užmokėjo. O pataikė tas pats pons nupirkt, katras jį mokino. Tėvas sako:
– Aš su kamanom neparduodu.
O tas pons ėmė ginčytis – sudavė tam seniui į skūrą, o eržilą nusivedė namon.
Stovi dabar nabagas tvarte su kamanom pamautas – jau pabėgt negali. Perbuvo jau kiek dienų ar ir mėnesių. Sykį ėmė jį tarnas šukuot – numovė kamanas. O jam tik to ir reik! Kaip tik kamanas numovė, tas žirgas – bėgt! Pons, po langu sėdėdams, pamatė, kad jau eržilas pabėgo, tas pons – vyt! Mato, kad jau netoli, – tas žirgas pasivertė į zuikį. O tas pons – į kurtą ir vyt! Mato zuikis, kad jau trumpai, jau pagaus, – pribėgo prie ažero ir pasivertė į ašerį. O pons – į lydeką ir gaudyt! Ta lydeka kaip tik griebs, ašerys savo šerius pastato – nepaima. Ale jam vis bloga. Pakraštij merga skalbė. Tas ešerys – prie tos mergos, pasivertė į aukso žiedą ir iššoko ant kranto pas tą mergą. Toj merga paėmus užsimovė ant piršto. Tas pons pasivertė į jauną vyrą su smuika. Atėjo pas mergą – o žaist! Ir prašo, kad atiduotų toj merga jam tą žiedą. Merga neduoda, o jis vėl žaidžia, kad ta merga negali atsiklausyt, ir vis prašo žiedo. Tas žiedas mato, kad jau bus bloga, – pasivertė į kviečių krūvutę. O tas pons – tuojaus į vištą, tuos kviečius lest! Tie kviečiai pasivertė į vanagą – tuoj ant vištos ir sudraskė vištą. Ir po tam darbui parėjo vėl pas tėvą.

(Petras Milančius iš Ožkabalių.)

PATEIKĖJAS: Petras Milančius

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabaliai, k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 191-194, Nr. 33
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal