Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2673&FId=4661&back=home

PAVADINIMAS: [Kaip kareivis Kazimieras padėjo karalaičiui pačią gauti]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kad kitąsyk toks Kazimieras vaiske tarnavo dvidešimts penkis metus. Kada atsitarnavęs ėjo namo, da sumislijo užeit pas karalių, nės per visą laiką savo tarnystos nebuvo matęs karaliaus. Tada labai norėjo pamatyt ir su karalium atsisveikyt. Na, neilgai mislijęs ir nuėjo pas karalių. Sargas davė žinią karaliui, ir leidus įėjo kareivis pas karalių.
– Ko reikalauji? – paklausė karalius kareivio ir paklausė raštų.
Kareivis parodė raštus, kuriuos karalius skaitydamas galvą kraipė, nės ten nebuvo užrašytos jokios kaltės per dvidešimts penkis metus. Už tai karalius davė Kazimierui tarnystą savo dvare, o tai su karaliaus sūnum būti ir sūnų vadžiotis, visur daboti no blogų darbų ir, kiek tik yr karaliaus triobų, į visas valna įeiti, tik į vieną, ką vidurij sodo, uždraudė karalius kareiviui, kad karaliaus sūnaus neleistų. O toj trioboj buvo abrisai kitų žemių karalių, karalaičių, karalienių. Na, tam kareiviui gerai, su karaliaus sūnum valgo, geria ir guli.
Ale vieną sykį sode kareivis užmigo. Karaliaus sūnus raktus išėmė ir įėjo į tą užgintą triobą. Apžiūrėdams tuos paveikslus, įsižiūrėjo į vieną, kuris reiškė karalaitę, o ta karalaitė jam teip į širdį puolė, kad jis jokiu būdu negalėjo no jos atsikratyt. Valandą pažiūrėjęs, vėl tą triobą užrakino ir kareiviui da bemiegančiam įdėjo raktą į kišenių. No to laiko minėto karaliaus sūnus visai persimainė: pirma būdavo linksmas, smagus, no to pažiūrėjimo į tą užgintą triobą pasidarė liūdnas, susirūpinęs. O tai vis tos karalaitės negal atsikratyt. Tėvas karalius teipgi susirūpino, bijodams, kad sūnus iš rūpesčio nenumirtų. Pradėjo karalius apė tą sūnaus rūpestį tyrinėti ir tikrai datyrė, kad jau sūnus buvo užgintoj trioboj ir iš pamatymo tūlos karalaitės, norėdams ją gauti, dideliai susirūpino. Pirmutinė kaltė už tai – tam ištikimam tarnui, kurią buvo savo numylėtą sūnų pavedęs, o per kurio neapsižiūrėjimą dabar sūnus tiek rūpesčio tur. Karalius, dideliai už tai supykęs, buvo mislijąs išvaryti tą savo neištikimą tarną, bet, tam pradėjus teisytis, karalius piktume atsileido ir teip kalbėjo:
– Būtų nieko, ką tas mano sūnus ten toj trioboj tą karalaitę pamatė, kad jis galėtų gaut, bet mes daug biednesni už aną karalystę – neleis už mano sūnaus ans karalius savo dukterį, o vėl niekaip negalima pavogt, kad anoji karalienė baisi ragana.
– Na, – tarė tarnas Kazimieras karaliui, – duok mudviem su tavo sūnum valią – aš jam padėsiu suieškot ir pavogt tą karalaitę.
Karalius tai su džiaugsmu daleido. Ir išsirengė abudu į kelionę. Užėjo ant labai gero karališko laivo ir važiuoja į svetimą žemę karalaitę pavogt. Karaliaus sūnus sėdi puikioj gryčioj, o tarnas Kazimieras ant viršaus laivo atsigulęs ir kėpšo.
Atlėkė trys varnai, įsitūpė į viršų stiebo ir pradėjo terp savęs kalbėti. Viens teip sakė:
– Šitam laive yra karalaitis su savo tarnu, kurie važiuoja no tos karalienės raganos dukterį pavogt. Ir juodu abudu gana gudrūs – pavogs. Ale kaip parvažiuos namon, kada iš laivo lauk lips, stosis karališkos karietos. Kada įsisės keleiviai tie į karietas, karietos pradės važiuoti, ant galo iškils aukštyn ir parneš į tos karalienės raganos karalystę, kur karalaičiui ir jo tarnui bus labai blogai. Jeigu būt kytras karalaičio tarnas ir tas karietas peržegnotų – viskas iš akių išnyktų.
Antras varnas pasakojo teip:
– Kada po vestuvių karalaitis su karalaite pirmą naktį suguls, atlėks baisus su devynioms galvoms smakas, pralieš mūrą, kur juodu gulės, ir abudu prarys. Jeigu bus karalaičio tarnas gudras, tai pirmutinę naktį dabos jo. Kada smakas pralieš mūrą ir kiš savo galvą vieną po kitos, tada karalaičio tarnas su kardu nukapos, ir išliks gyvi karalaitis ir karalaitė.
Trečias varnas papasakojo, kaip galima geriausiai pavogt karalaitę. Kazimieras kareivis, ant viršaus laivo gulėdams, viską girdėjo ir labai džiaugėsi, kad pasiseks jam užmanytą veikalą atlikti.
Nuvažiavo, kur buvo ketinę. Karalaičio tarnas Kazimieras apsirėdė kunigiškais drabužiais ir visokiais pamokslais pritraukė karalienę ir jos dukterį, kuri buvo didelės grožybės, patraukė prie Dievo. Ant galo daėjo igi to, kad karalienė išsispaviedojo, o karalaitę bespaviedodami pavogė ir beveik nežinioms išvažiavo. Kada perplaukė per marias ir da nebuvo karališkos karietos atvažiavusios, o tiktai stovėjo karietos, ir da puikesnės negu karališkos, karalaičio tarnas, tai pamatęs, peržegnojo, ir karietos išnyko. Karalaitis truputį užpyko, ale kada atvažiavo jo paties karietos juos parvežti, vėl paliovė pykęs. Tuojaus buvo vestuvės, ir vakare ant nakties sugulė ta jauna pora ir sumigo, o karaliaus tarnas paėmė kardą ir, ties lova atsistojęs, laukė, kada atbėgs smakas.
Vidurij nakties sudrebėjo rūmai, vėjas šaltas perpūtė, ir smakas už sienos pradėjo sieną liežti ir praliežė. Savo galvą per tą skylę kišdams, norėjo praryti abudu miegančiu, bet Kazimieras kirto su kardu ir nukirto smako galvą. Nelaukiant tuojaus jis ir kitą kišo – ir tą nukirto. Teip igi paskutinės. Ale paskutinė buvo didžiausia už visas, ir kada tą kišo, mūras sudrebėjo. Inkišęs smakas tą galvą miegančius praryt norėjo, bet Kazimieras kirto iš visos galės, ir bekertant smarkiai kraujas tiško ir užtiško karalaitei ant burnos. Nebuvo Kazimierui ką daryti, o norėdamas, kad nieks nežinotų, priėjęs laižė užtiškusį kraują. Tam tarpe pabudo karalaitis, tos pavogtos karalaitės pats, ir užmatęs, kad laižo, mislijo, kad bučiuoja jo pačią. Pakilęs iš lovos, paėmė geležinius pančius, surakino Kazimierą ir įmetė į kalėjimą. Ant rytojaus buvo sūdas, ir už tą pabučiavimą nusūdijo jį ant mirties.
Sukrautas laužas ir aplietas smala. Netoli to laužo stovi sūdas, ant laužo pririštas Kazimieras ir laukia tiktai sūdo ištarmės, tada tai padegs laužą. Kazimieras, stovėdamas ant laužo, išpasakojo no pradžios igi galui visą atsitikimą (ką mes jau gerai žinome) ir ant galo, pabaigęs kalbą, prapuolė, o toj vietoj, kur laužas stovėjo, pasiliko nemažas ekmuo. Kada, nuėję pas rūmą, rado praliežtą mūrą ir prikruvyta, tada įtikėjo, ką Kazimieras sakė. Bet labai buvo gaila tokio vyro, kuris visame buvo geru padėtoju ir užmanymus padėjo išpildyti. Paskui ant tos vietos buvo pastatyta bažnyčia ir tas ekmuo buvo pataikytas ties pačiu altorium.
Po kiek laiko užgimė tam karalaičiui sūnus, iš ko turėjo nemažą džiaugsmą.
Vieną naktį bemiegant sapnyje atėjo Kazimieras, dideliai išmėtinėjo ir guodėsi apė tokį pažeminimą ir prapuldymą, o kad matė karalaitį labai nuliūdusį, davė jam tokią rodą, kad papjautų savo kūdikį ir pateptų tą ekmenį krauju, tada jis atgysiąs. Nors karalaičiui buvo labai gaila pirmutinio sūnaus, bet da labjaus buvo gaila Kazimiero, pagal kurį ir tokią gražią pačią įgijo. Vieną sykį pasėmė savo vaiką, išsinešė į sodą, papjovė, kūnelį pakavojo, o nuėjęs su krauju patepė tą nelaimingą ekmenį – ekmuo subyrėjo, ir jo vietoj stojosi jaunas vaikinas, kuriuom buvo Kazimieras, ir tada abudu linksmai pasisveikino.
Bet nešiotės dideliai nusigando, kada nematant iš jų rankų prapuolė po jų priegloba paduotas vaikelis. Kada Kazimieras pamatė didelį triukšmą sode, klausė savo pono karalaičio, kas stojosi. Kada tas karalaitis viską išpasakojo, abudu nuėjo į tą vietą, kur buvo kūnelis pakavotas, paėmė tą kūnelį, nusinešė į tą vietą, kur Kazimieras kaipo ekmuo gulėjo, prarausė žemę ir iš tos vietos vandeniu patepė vaiko kūnelį, no ko ir atgijo. Tada buvo didelė linksmybė. Karalaitis padarė puotą. Ir aš ten buvau, valgiau ir gėriau.

PATEIKĖJAS: Jurgis Stanaitis

FIKSUOTOJAS: Kostas Stiklius

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ašmoniškiai, k., Kudirkos Naumiesčio sen., Šakių r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ašmoniškių k., Naumiesčio prp., Suvalkų gub.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 420, Nr. 6
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

Spausdinti

Atgal