Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2680&FId=4669&back=home

PAVADINIMAS: [Burtininkas ir jo mokinys]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vienas neturtingas žmogelis turėjop vieną sūnų. Norėtų jis tą savo sūnų pamokint kokio nors amato, ale netur už ką. Eina jiedu pro tokį medį ir šnekasi:
– Kad kas nors galėtų tave pamokinti.
Kaip tik tai ištarė, tuojaus iš to medžio iššoko toks ponas, sako:
– Ar tu nori sūnų leist į mokslą?
Sako:
– Norėčiau, kad kas pamokintų, ale neturiu už ką.
Sako pons:
– Gali pas mane palikt ant metų – aš jį visko išmokysiu, ale man duosi ant metų po penkioliką auksinų.
Paliko tą savo sūnų pas tą poną. O tas pons jam sako:
– Kaip baigsis metai, atnešk man tuos penkioliką auksinų. Ateik pas šitą medį ir sakyk: „Kad čion pribūt tas ponas“, – aš tuojaus būsiu pas tave.
Tas senuks ubagavo, rinko per metus – surinko tą penkioliką auksinų. Nuėjęs pas tą medį, sako:
– Kad čion pribūt tas ponas.
Tuojaus stojo pas jį tas ponas:
– O ką, ar jau atnešei pinigus?
– Jau.
Padavė jam tuos pinigus. Sako [ponas]:
– Rasi tu norėtum savo sūnų pamatyt?
– Norėčiau.
Tuojaus atlėkė trys gulbės.
– Na, – sako tas pons, – katras tavo sūnus?
Tas senuks žiūrėjo žiūrėjo – sako:
– Nežinau.
– Kad nežinai, tai dar liks ant metų. Po metų vėl čion ateik.
Atėjo antras terminas – tas senis nuėjo vėl pas tą medį. Pašaukė tą poną, tas pons tuojaus pribuvo.
– O ką, – sako, – ar jau atnešei pinigus?
– Atnešiau, te!
Klausia:
– Ar nenorėtum savo sūnų pamatyt?
– Norėčiau.
Atbėga trys meškos. Klausia:
– Katras tavo sūnus?
Tas senuks žiūrėjo žiūrėjo – sako:
– Nežinau.
– Na, kad nežinai, tai dar liekti pas mane ant metų ir dar atnešk penkioliką auksinų.
Tas pons atsitraukė, o viena meška pribėgus tėvui ranką pabučiavo. Sako:
– Kaip ateisi, tai mes atlėksim trys gulbės, tai aš būsiu vidurij ir krapštysiu dešinį sparną – tai aš pats būsiu.
Sugrįžęs tas senuks vėl rinko per metus, surinko penkioliką auksinų. Pasibaigus metams, nuėjo pas tą medį. Tas pons pašauktas tuojaus pasirodė, sako:
– O ką, ar atnešei man tuos pinigus?
Sako:
– Jau.
Ir padavė jam.
– Ar nenorėtum, – sako, – sūnų pamatyti?
– Norėčiau.
Tuojaus atlėkė trys gulbės. Klausia:
– Katras tavo?
O toj vidurinė su snapu pakrapštė sparną. Sako:
– Šits vidurinis.
– Gerai, – sako, – kad atminei, gali vestis.
Tuojaus pasivertė tas jo sūnus į žmogų. Eina jiedu namon.
– Dabar, – sako sūnus, – žinai ką, tėvai? Aš pasiversiu į labai gražų kurtą. Tu mane vesk į šitą dvarą, parduok. Tik neparduok su lenciūgu, nes kad tu su lenciūgu parduosi, tai jau visai parduosi. O daugiaus neprašyk, kaip tik penkioliką auksinų, už mane.
Nuvedė pas tą poną, pardavė – gavo penkioliką auksinų. Eina su lenciūgu namon – ne po ilgam tas sūnus jau vėl pas tėvą! Eina toliaus – sako jis tėvui:
– Aš dabar pasiversiu į dailų eržilą. Tu nuvesk mane į šitą dvarą, parduok vėl už penkioliką auksinų. Tik neparduok su kamanoms.
Nuvedė pas poną, pardavė tą eržilą už penkioliką auksinų, eina sau su kamanoms. Tas tėvas tik biskį nuėjo nuo to dvaro – jau sūnus pas jį! Eina toliaus – šis sako:
– Aš pasiversiu į ponišką šunytį. Tu mane nuvesk pas šitą ponią į dvarą, parduok už penkioliką auksinų, tai tavo pinigai užvargti atsivaduos. Tik neparduok su lenciūgėliu.
Nuvedė pas ponią, o kaip tas šuniuks labai dailus buvo, užmokėjo jam penkioliką auksinų. Eina su tuom lenciūgėliu namon – ne po ilgam jau tas jo sūnus pas jį.
O ponas apsižiūrėjęs, kad šunyčio nėr, tas – vyt! Žiūri, kad tas ponas – o tai buvo tas pats, katras jį mokino, – jau atsiveja. Tas pasivertė į pelę, o tas pons – į vanagą. Toj pelė įlindo į volą – vanagas nieko negal daryti, pametęs nubėgo namon. O jiedu vėl sau eina.
Ale tas pons pajuto, kad jau vėl eina, – tas juos vyt! O buvo netoli ažero. Tas sūnus pasivertė į ašerį, o tas pons – į lydeką ir nor jau ašerį praryt. Toj lydeka kaip tik griebia, ašerys pelekus pastato – negal praryt! Ale jiedu vaikėsi vaikėsi po ažerą – nėr kur jam dėtis. O ant ažero skalbė karaliaus mergos žlugtą. Tas pasivertė ašerys į žiedą ir užsimovė vienai mergai ant piršto. Toj ištraukė ranką iš vandens – žiūri, kad toks gražus žiedas ant piršto. Parnešus parodė karalienei. Karalienė nupirko nuo tos mergos tą žiedą – davė jai už tai daug pinigų. Pasidėjo tą žiedą ji po pagalviu. Ale prašnekėjo tas žiedas, sako:
– Naktij ateis muzikos visokios, visaip žais ir prašys žiedą, tai tu neduok. O kad jau norės per nevalią atimti, tai aš pasiversiu į saują aguonų, tai berk ant žemės, o kokiu du grūdeliu užmink po koja. Tai jis pasivers į gaidį ir ims tas aguonas lesti, o aš pasiversiu iš tų dviejų sėklelių į vanagą – tai gaidį sudraskysiu.
Teip ir buvo, kaip jis pasakojo: pasivertė tas žiedas į aguonų saują. Toj karalienė pabėrė jas ant aslos ir ant kelių grūdelių pati atsistojo. Tas gaidys viasa aguonas sulesė, o tas iš dviejų sėklelių pasivertė į vanagą – šoko ant gaidžio ir sudraskė jį į šmotelius.

(M. Mikeliūnas iš Ožkabalių.)

PATEIKĖJAS: Mikas Mikeliūnas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabaliai, k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 194-198, Nr. 34
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

Spausdinti

Atgal