Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2682&FId=4668&back=home

PAVADINIMAS: [Žvejo sūnus ir užburta karalaitė]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks karalius. Jis prie savęs, būdavo, laiko tokį žuvinyką, kurs jam turėdavo žuvų pagaudyt, ir už tai jam algą mokėjo.
Ale sykį rengė karalius balių – reikėjo žuvų. Išėjo tas žuvinykas gaudyt – nepagauna nė vienos! Davė žinią in karaliaus dvarą, kad nepagauna žuvų, o karalius, jį pasišaukęs, sako:
– Kap tu nori, tai ir pagauni, o kad nenori gerai tarnaut – nepagauni. Jeigu nepagausi žuvų – galvą nukirsu.
Tas žmogus, dagirdęs tokią karaliaus šnektą, šaukėsi visų šventųjų, kad padėtų pagaut žuvų, ale nieks jam nepadėjo. Dabar šaukiasi prie prakeiktųjų – ale tuojaus ateina toks ponaitis, sako:
– Kam tu mane šauki?
– Aš šaukiu, kad padėtum žuvų pagautie...
– Pažadėk man, ką namie nepalikai, tai pagausi gana.
Tas žmogus buvo bevaikis, ale tąmet jo pati buvo pirmąkart nėščia. Dabar jis pamislijo, kad jis viską namie paliko, – pažadėjo.
– Ale, – sako tas velniuks, – da inpjauk pirštą ir man an šitos skūrelės pasirašyk.
Tas žmogus inpjovė pirštą, pakruvino tą velnio skūrelę ir padavė jam. Tas velnias nudūlino sau, o tas žmogus užmetė tinklą. Kad pagavo žuvų – tiek, jog betraukiant net tinklas trūko! Atnešė tų žuvų karaliui an baliaus.
Pats, parėjęs namon, rado sūnų užgimusį. Persigando visas, ale ką galėjo daryt?.. Kad ne sūnų būtų pardavęs, tai jam būtų karalius galvą nukirtęs!
Tas vaiks gerai augo, mokslas gerai sekėsi – jau tas vaiks gerai išsimokino. Tas vaiks linksmas, o tėvas vis jo liūdnas. Klausia kartą tas sūnus:
– Kodėl tu, tėveli, toks liūdnas?
– Ką aš būsu linksmas: aš tave, vaikeli, da negimusį pardaviau velniui.
– Tai ką, kad tep, tai aš turu ait ieškot savo rašto...
Pasijėmė knygas, žvakę in kišenių ir išėjo, atsisveikinęs tėvus. Aina aina jau per kiek dienų per girias ir kalnus. Priėjo du ažeru, o per vidurį – takas. Aina jis tuom taku. Ėjo ėjo – vis ažerai iš abiejų pusių, jau in šalį nėr kur nuveit, jau jis tur ait tuom taku. Ale priėjo tokį didelį kalną. Užlipo an to kalno, už to kalno jau aplink ažerai – jau toliau nėr kur aitie. Sako: „Nakvosu an to kalno, ale gali koks žvėris atbėgęs mane sudraskyt“, – o jis nieko neturi apsigint, tik turi rankoj nendrinę lazdą. Sako: „Aisu in pakalnę, vely ten kur pernakvosu...“ Nulipo no to kalno, pakalnėj rado tokią skylę didelę, kad galėtum su vežimu invažuot. Aina jis tuom urvu gilyn, priėjo tokias duris. Atsidarė duris, užsižibino žvakę, žiūri – pakajai gražūs, auksu ir sidabru dabinti. Ale nieko gyvo nėr, tik stovi stalelis ir du krėslu. Dabar jau jam nėr kur ait, jau jis nakvoja. Užsidegęs žvakę, tąj savo lazda apsirėžė apė save rėžį ir sėdi. Ale neilgai trukus atsidarė durys – tuo pilnas pakajus prigužėjo, sako:
– Kas tau čia daleido ateitie?
Sako:
– Aš pakeliauningas, tai apsinakvojau.
– Aik sau iš čia, – sako tie velniai: – mes tave čia užmušim.
Ėmė lazdom jį siekt mušt, ale per rėžį nepasiekia. Atėjo visokių baisių žvėrių, kad jau jį, rodos, suvės. Atėjo angių visokių – rodos, kad jau praris... Tai tep baugino iki gaidžių. Kaip tik gaidys užgiedojo, tep visi jau tie prapuolė, o jis pasidėjęs du krėslu ir užmigo. Jam bet miegant, atėjo pas jį tokia pana, jį pasibudino ir sako jam:
– Jau tu vieną naktį čia iškentėjai. Aš jau buvau visa juoda, o dabar jau mano kojos iki kelių pabalo. Jeigu da dvi nakti čia iškentėsi, tai aš visa pabalsu. Aš asu karaliaus duktė, mane tėvs prakeikė, kad jam kare klotųs, mane aštuoniolikos merų nunešė čion. Tik tu jau su jais daugiau nieko nekalbėk, nes tave jie paims...
Atnešė toj pana jam gert ir valgyt, pavalgė, silsisi. Jau kap jautė, kad vakaras, toj pana nuvėjo sau, o jis vėl da didesnį ratą apsirėžė apė save ir sėdi, skaito an knygų. Kap atėjo vakaras, jau vėl prigužėjo pilni pakajai ir sako:
– Na, ar da tu čia?! Mes tau sakėm, kad tu čia daugiau nebūtum!
O jau jis nieko su jais nešneka. Jį visokiais būdais gąsdino, ale atėjo gaidžiai – jie visi prapuolė, o jis vėl an dviejų krėslų atsigulė. Jis tik užmigo, jau pas jį atėjo vėl toj pana, jau iki pusei balta, sako:
– Tik da vieną naktį iškentėk, tai aš būsu balta, ir aisiv abudu: kur tu aisi, ir aš ten aisu ir būsu su tavim iki galui gyvasties tavo!
Atnešė jam valgių, gėrimų. Pavalgė jiedu ten, pasilinksmino. O kada matė, kad jau vakaras, toj pana nuvėjo sau, o jis vėl apsirėžė apė save da didesnį ratą ir sėdi sau. Kaip tik sutemė, tai jau prigužėjo velnių, tai jau prigužėjo, kad net pakajuos netelpa!
– Na, ar da tu čia?! Jau mes tave tik šiandien užmušim!
Ėmė vėl visaip gąsdyt, o an paskutinos tai užleido jį vandeniu. Ale kaip tik gaidys užgiedojo, tie visi prapuolė, o jis vėl užmigo. Atėjo toj pana jau visai balta, o jau graži pana, kad negali atsižiūrėt! Jiedu dabar išėjo iš tų pakajų ir to urvo ir ėjo ėjo vis tuom taku atgal, o paskui, pametę jau tą taką, ėjo tolyn. Priėjo prie marių, sėdo an laivo, kurį pamarėje rado, pervažiavo per táis mares. Už marių ėjo jiedu ilgą galą per tokius didelius kalnus, priėjo prie peklos. Jis, aidams in peklą, pasijėmė katilaitį su šv[entintu] vandeniu. Kaip tik priėjo prie vartų, pasitiko jau juos velniai, sako:
– Jau páts atėjot – nereikė nė ieškot!
Ale kaip tik peržengė slenkstį, kaip tik inėjo peklon – kap ėmė šventyt, kap ėmė šventyt, jau tie velniai net an sienų kabinasi! Sako:
– Atiduokit raštą mano ir šitos panos!
Sušaukė velnius vieną kartą ir kitą, o da to vis nebuvo, kurs raštus turėjo. Pašaukė ir tą – jau tas parbėgo, ale rašto nenor atiduot!. Tas kap jau ėmė jį šventyt, tai tam velniui kap pasidarė karšta – metė jiedviem raštus ir pats pabėgo:
– Galą gauk, – sako, – su savo raštais!..
O jiedu atėjo iki tų marių, kurios buvo pas tos panos karalystę, persikėlė per jūres. Nusiuntė toj pana pas tėvus raštą, kad atvažuotų pas mares jos pasitiktie. Atvažiavo tėvas šešiom karietom, juos parsivežė. Ir liko jis karalium. Parsigabeno savo tėvus iš anos karalystės ir karaliavo laimingai.

PATEIKĖJAS: Selvestras Krantaitis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bartninkai, mstl., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Bartnykai, Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 392-395, Nr. 36
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 293-295, Nr. 36

Spausdinti

Atgal