ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2683&FId=4670&back=home

PAVADINIMAS: [Karaliaus žentas ir tabokinė]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks pons nelabas, jis turėjo tarną. Tam tarnui visur leido vaikščiot, tik į vieną pakajėlį neliepė eiti. Tas ponas išėjo vienąsyk, kur jam reikėjo, o tas jo tarnas mislija: „Kas tam pakajuj būtų, kad jis man neliepė eit pažiūrėt?“ Kaip tik pradarė duris, durys jam įkirto pirštą – nieko jis ten nematė.
Parėjo pons, sako:
– Kodėl tu buvai tam pakajuj, kad aš tau neliepiau eit?
Dar jis pradėjo gintis, kad nebuvo, o tas pons sako:
– Nugi va tau ir pirštą įkirto durys! Už tai tave reiktų pakarti. Ale aš tau pirmąsyk dovanoju. Tik daugiau neik, nes jau gyvas neliksi!
Tas pons vėl išėjo, o jis sumislijo: „Kaip bus, teip bus – eisiu dar sykį pažiūrėt, kas ten yr“. Atidarė duris, žiūri – vienam kampe pririšta kumelė, kitam – vilkas, abu pašerti: vilkui paduota šieno, o kumelei – mėsos. Tas vilkas ir ta kumelė teip sudžiūvę nuo to pašaro, kad tik skūra ir kaulai liekti! Prašnekėjo toj kumelė, sako:
– Brolau, permainyk tu mums pašarą: paduok tam vilkui mėsą, o man paduok šieną.
Ir teip jis padarė.
Pareina tas pons, sako:
– N’o kodėl tu jau vėl buvai? Dabar, – sako, – jau aš tave nužudysiu.
Tas jo tarnas buvo muzikantas – sako:
– Kad jau korosi, korok, tik daleisk man prieš mirtį pažaist, pasilinksmyt biskelį.
Tas jam daleido. Kaip jis ėmė teip gražiai, teip graudžiai žaisti – tas ponas, kaip sėdėjo už stalo, klausė klausė to žaidimo – teip jis jam patiko, beklausydamas ir užmigo. Pabudęs sako:
– Kad tu teip moki žaisti, tai jau aš tau dovanoju ir šituom tarpu, ale daugiau neik į tą pakajų.
Tas pons vėl išėjo, kur jam reikėjo, o tas tarnas ten vaikščiojo. Bevaikščiodams sumislijo eit dar sykį pažiūrėt. Atsidarė duris – žiūri, kad vidurij to pakajaus sidabro šulinys. Jis pirštą įkišo į tą šulnį – tas jo pirštas pasidarė šviesus kaip sidabras. Dabar jam sako toj kumelė:
– Jau tau dabar nebus dovanos, kaip pareis ponas. Dabar,– sako, – tu visas lįsk į tą šulnį.
Tas tuojaus įlindo – pasidarė visas šviesus kaip saulė!
– O dabar, – sako jam kumelė, – dabar bus jau negerai. Paimk tu abrūsą, šepetį ir kočėlą o sėsk tu ant manęs atbulas, tai tau bus geriau matyt, – ir mudu bėgsim.
Paėmė jis tą kumelę, užsėdo teip, kaip jam liepė, – ir bėga. Pakeliui sako jam kumelė:
– Kaip pamatysi debesį su vėju jau netoli, tai mesk šepetį.
O kada jau pamatė atsivejant debesį su griausmu, su vėju jau netoli, sako kumelė:
– Mesk šepetį, nes jau mus pagaus.
Tas metė šepetį – iš to šepečio pasidarė tokia giria, tokia tanki, kad vuodas nosį neįkištų!
Atsivijo tas pons iki giriai – jau pereit negali. Nubėgo namon atsinešt kirvį, kad iškirstų girią. Atėjo su kirviu. Tą girią kirto kirto, iškirto taką – jau juos vėl jis gena! Sako kumelė:
– Ar nieko nematyt?
Sako:
– Dar nieko.
Vėl bėga toliaus. Antrusyk klausia:
– Ar dar nieko nematyt?
Sako:
– Jau ateina debesys ir jau netoli.
Sako:
– Mesk abrūsą. Tik pataikyk išilgai numest.
Jis kaip metė tą abrūsą – stojos tokios jūrės neužmatomos!
Atbėga tas pons iki tų jūrių – nėr ką jam daryt: pereit negali. Tai jis tą vandenį lakt. Lakė lakė – ir trūko!
– Na, dabar, – sako kumelė, – jau galim jot ramiai, jau jis, belakdams tą vandenį, trūko, plyšo pusiau...
Atjojo į girią, sustojo. Sako kumelė:
– Dabar duok, kaip tikt gali, abiem rankom man trissyk į ausį, tai iššoks iš ausies tabakierka, o toj tabakierkoj tau viskas bus: ir gert, ir valgyt, ir kad tu ką norėsi, tai viskas tau išeis iš tos tabakierkos.
Tas kaip davė į ausį vienąsyk, antrą, trečią – iššoko iš ausies toj tabakierka. Toj kumelė prapuolė ten girioj, o jis, tą savo tabakierką atidaręs:
– Kad čion man būt gert ir valgyt!
Tuojaus stojo stalelis ir ant jo valgiai ir gėrimai! Pasivalgęs, atsigėręs tabakierką uždarė – viskas prapuolė.
Dabar jau jis eitų iš girios šiaip apsirengęs – nematyt jo to šviesaus kūno, ale plaukai labai šviečia – kaip saulė. Atsidaręs tabakierką, sako:
– Kad čion man būtų piktšašių kepurė, kad nebūt matyt mano plaukų!
Tuojaus atsirado tokia kepurė vienų šašų! Jis tą kepurę užsimovė ant galvos ir eina. Išėjo iš girios, priėjo karaliaus dvarą. Atėjo pas tą karalių – priėmė jį į sodą per sargą. Pastatė jam kampe sodo būdą, ir jis ten sau gyvena.
Vieną nedėldienį išvažiavo visa karaliaus giminė į bažnyčią, o jauniausia duktė liko namie. Dabar tas piktšašis atsidarė tabakierką, sako:
– Kad čion man būtų gert ir valgyt!
Tuojaus viskas stojos. Ale jau jis išgėręs gerai, jau jam biskį įkaito kakta – jis tą savo kepurę kilsterėjo. Teip toj pana ir pamatė per langą, kad jo galva tokia šviesi. Mislija sau: „Jau čion geras paukštis...“
Tas karalius turėjo tris dukteris, jau tos dukters visos metuose. Sako tėvas:
– Dabar jau laikas jums tekėti.
Davė padaryt visom trim po aukso obuolį.
– Aš, – sako, – sušauksiu visokius jaunikius, tai katra katrą išsirinksit, tai meskit su tuom obuoliu į tą – tai bus žinia.
Tuojaus sušaukė visokius jaunikius. Suvažiavo karalukai, kuningaikščiai, bajorai. Tiedvi tuojaus rado sau po vyrą, o toj jauniausia – neranda. Pašaukė sodauninkus – gal, sako, ji ten ras, – nerado. Sako karalius:
– Pašaukit tą šašuotąjį sodo sargą.
Kaip tik atėjo tas šašuolius, toj merga į jį metė obuoliu.
– Na, – visi suriko,– na, tai bus žentas karaliaus...
Jau visas tris apženijo, jauniausią – su piktšašiu. Išėjo jiedu iš karaliaus rūmų į miestą, pasisamdė namelį ir ima muitą prie tilto.
Ne po ilgam pašaukė šį karalių kitas karalius ant vainos. O jis sako savo pačiai:
– Prisisteliuok valgių, gėrimų prie muito. Jos kareiviai juodi čion per tiltą, tai pelnysi, o aš eisiu į girią šakų parsinešti.
Išėjo. Nuėjo į girią – tą tabakierką atsidarė, sako:
– Kad stotų juodi kareiviai!
Tuojaus stojo, visi juodais drabužiais apsirengę, juodi žirgai, o ir jis, juodai apsirengęs, joja per tą tiltą – viską sumynė, ką ji turėjo valgomo pasistačius! Nujojo į vainą padėt vuošviui vajavot. Sumušė aną karalių, o apsisukęs nujojo atgalios į girią – viskas prapuolė, o jis, pasilaužęs žagarų pundelį, parėjo namon. Klausia:
– N’o ką, ar jojo kariumenė?
– Jot jojo, ale kas iš to: viską man sumynė ir nujojo.
Ant rytojaus anas karalius, surengęs daugiau kariumenės, jojo vėl kariauti. O jis sako:
– Šiądien jos raudoni kareiviai, tai, aš žinau, jie čion stos – pelnysi, tik vėl pasisteliuok. O aš eisiu į girią malkų parsinešti.
Išėjo. Nuėjo į girią, vėl atsidarė tą tabakierką, sako:
– Kad man stotų raudoni kareiviai!
Tuojaus stojo visi raudonai apsirengę. Joja, atjojo pas tą tiltą. Vėl nestojo, viską tai muitininkei sutrempė. Nujojęs vėl pamušė aną karalių, sugrįžo į girią – viskas prapuolė, o jis, pasirinkęs žagarų punduką, namon parėjo. Klausia pačios:
– N’o ką, ar jojo?
Sako:
– Jojo, ale vėl man viską sumynė!
An rytojaus anas karalius surinko vėl jau daugybę kariumenės, eina trečią dieną kariauti. O jis sako:
– Šiądien jos balti kareiviai, o labai iš toli, tai aš žinau, kad jie čion tur stoti, nes jiems čion pusiaukelė. Aš eisu į girią malkų.
Nuėjo į girią, atidarė tabakierką, sako:
– Kad stotųs šiądien balti kareiviai!
Tuojaus stojos baltai spsirengę kareiviai ant širvų žirgų, o jis pats tik tokia gaza apsivilkęs, visa šviesa per ją matyt. Ir joja jis pirmiausia, kaip saulė šviečia! Atjojo ant tilto – vėl viską sutrempė. O toj muitininkė sako:
– Kad ir padarė iškados, ale nors karalių gražų pamačiau!
Nujojo į vainą. Sako karalius:
– Kas tai yr, kad jau trečią dieną atjoja, o vis kitokius kareivius veda?
Ėmė dabar muštis šitas karalius su pagelba to nepažįstamojo. Sumušė jau aną karalių suvisai ir jo kareivius paėmė į savo vergus. Ale vienas tam šviesiamjam karaliui įdūrė į koją. Kraujas ėmė bėgt, o tas karalius, nusiėmęs nuo savo kaklo skepetaitę, perplėšė pusiau ir pusę užsirišo ant kaklo, o kita puse jam užrišo pažeistą koją. Šits su aprišta koja nujojo į girią, ir ten viskas prapuolė, o jis vėl parsinešė žagarų pundelį. Klausia pačios:
– O ką, šiądien ar jojo?
Sako:
– Jojo, ale labai gražūs balti kareiviai, o karalius teip šviesus kaip saulė.
O jis sako:
– Kaip aš šiądien pailsau – eisiu biskį atsilsėt.
Atsigulė biskį, patraukė kelinę aukštyn – toj jo pati pamatė žibančią koją ir tėvo skepetaitę ant kojos užrištą. Toj viską pametus – pas tėvą. Sako:
– Tėveli, ar žinai, kas toks kariavo už tave?
– N’o kas?
Sako:
– Mano vyras.
O karalius sako:
– Ką tas durnius vajavos...
– Naje, jis: ant jo kojos tavo skepetaitė užrišta.
Karalius netiki į tai. Nusiuntė tarną, kad pavadintų jį pas save. Tarnas atėjęs sako:
– Liepė karalius tau ateit.
O jis sako:
– Tiek karaliui pas mane kaip man pas karalių.
Tas tarnas parėjęs pasakė tuos žodžius karaliui. Tada karalius tuojaus liepė užkinkyt šešetą žirgų į karietą, atvažiavo pas jį pats. O atėjęs į stubą, atrado savo skepetaitę ant jo kojos. Labai nusidžiaugęs, karalius tuojaus jau jį gabenasi per duris. O jis, eidams per duris, neva nepasilenkė ir užgavo savo tąj šašuota kepure aukštyn – tuo viskas nušvito! Tas karalius tuo griebė jį į glėbį, nunešė nešte į karietą ir parsivežė namon. O jis kaip tik įėjo į pakajus, tuojaus visus tuos savo drabužius metė į šalį – nušvito visi pakajai! Ir dabar visi pamatė, kad tai tas pats kareivis, katras aną karalių įveikė. O kokios paskui ten buvo linksmybės, kokios puotos! Po tų balių, po linksmybių liko jis karalium ant tos visos žemės.

(Kazys Bepirštis iš Ožkabalių.)

PATEIKĖJAS: Kazimieras Bepirštis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabaliai, k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 198-204, Nr. 35
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal