ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2685&FId=4671&back=home

PAVADINIMAS: [Pragaro katilo kurstytojas] ir [Trys magiški doleriai ir stebuklingi obuoliai]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks senas siuvėjas. Pajėmė jis savo mastą, prosą, žirkles ir aina siūt in svietą. Patiko jis tokį poną. Klausia jo:
– Kur aini?
– Ainu siūt.
– Aik pas mane. Pas mane nedaug siuvimo: yra keli mastai milo, tai tik tą išsiūsi ir galėsi ait toliau...
Tas siuvėjas sumislijo: „Man vis tiek – ar čia, ar čia siūt“. Aina jis su tuom ponu. Ilgai jie ten, trumpai jie ten ėjo – nežinia. Atėjo in tokius namus – kampe katilas inmūrytas, o po juom ugnis kūrinasi, ir jis pripiltas pilnas smalos. Atnešė jam tą stukelį milo, sako:
– Pasiūk teip kaip an mano dydžio sermėgą. Kaip aš išeinu, o ugnis užgęsta, tai tu pakurk po šituom katilu.
Ir išė sau su reikalais. O tas ponas tai buvo velnias, o tie namai – pekla. Pradėjo tas siuvėjas kirpt – ir nieko negal padaryt, nesukerpa. „Na, – sako, – kad aš baigiu amžį bekirpdams ir vis galėjau sukirpt, tik dabar negaliu...“ Ale žiūri – pageso tas katilas. Jis nuvėjęs prikimšo gerai malkų, užkūrė. O iš to katilo prašnekėjo, sako:
– Ale jau velniai kūrė – da tik ne teip karšta, ale kaip tu pakūrei, tai jau negali trivot...
Tas siuvėjas jau persigando, kad jau jis pekloj. Sako anos dūšios:
– Tu iš čia neišeisi, pakol tą milą neišsiūsi. O tu jį niekad neišsiūsi. Turi tą stuką pervyniot ir pamieruot, tai paskui sukirpsi ir pasiūsi. O kad atbaigsi siūt, tai an pabaigos pasisiūk iš to milo krepšį. O už siuvimą nė jokių pinigų neimk, tik prašyk, kad tau duotų putų no katilo šito tris kaušus...
Jis tą milą tuojaus permieravo, išvyniojo – rado vidurij kirmėlę. Jis tą kirmėlę išmetė, sutrempė, o paskui jau kaip kirpo ir siuvo, jau jam sekėsi. Tuoj tą milą išsiuvo in sermėgas, da pasiuvo vienas vilnones ir da liko šmotas, tai jis pasisiuvo sau krepšį. Jau atbaigė darbą. Tas pons jam siūlo už darbą ir tokių, ir tokių pinigų – sako:
– Aš nė jokių pinigų nenoru – duosi man no šito katilo tris kaušus putų.
O tas pons sako:
– Ar tu klejoji, ar ką? Aš tau to duot negaliu...
– Kad negali, tai, Dieve, tau užmokėk už mano darbą...
Dabar tas velnias mislija – sako: „Jau man Dievas sykį užmokėjo. N’o kad jei da sykį užmokėtų...“ Jau tam velniui baisu pasidarė – sako:
– Jau semk! Ką su tavim padarysi...
Tas siuvėjas pasisėmė tris kaušus kupinus, susipylė in krepšį ir aina savo keliu. Ėjo ėjo per tokius kalnus, per tokius tyrus, priėjo prie girios tokias pievas. Ale jam teip užsinorėjo miego, kad jis negali paait! Jis ėmė pasidėjo tą savo krepšiuką ir užmigo. O kad jis pabudo, žiūri – avių baisūs pulkai, kad jis negal per jáis perait! Aina jis toliau, ir tos avys visos aina su juom. Jam besivedant – patiko tokį senuką. Sako:
– Kur tu vediesi táis aveles?
Sako:
– Aš buvau pekloj siūt, tai už darbą gavau tris kaušus putų. O aš aidams čia vienam daikte užmigau. Pabudęs radau šitáis avis apė mane vaikščiojant, ir dabar jos no manęs niekur nelieka, ir neturu kur aš jáis padėt: kaip kur suveis in keno javus, tai man bus...
– Na, ar tu man jáis neparduotum?
– Aš tau ir dykai atiduočiau, kad tu tik jáis atimtum no manęs.
Sako tas senuks – o tai buvo Dievas:
– Aš tau duosu tris dorelius dangiškus. Tu juos visus tris ansyk neatiduok, tai tau užteks, iki tu gyvas.
Ir tas senuks nusivedė táis avis, o jis aina sau toliau su tais doreliais. Prisiartino vakaras. Priėjo tokią pirtelę, toj pirtelėj rado tris mergas. Prašosi jis pas jáis in nakvynę, o tos mergos sako:
– Mes pačios neturim ką valgyt – ką mes tau duosim ir kur tu čia nakvosi...ę
– Aš, – sako, – turu pinigų. Nuvėję nupirkit maisto, tai bus visiem.
Padavė vieną dorelį. Merga nuvėjus nupirko maisto ir da jam parnešė likusius kelis skatikus. Jie ten visi pasistiprino. Pernakvojo. An rytojaus jis vėl davė mergai dorelį an maisto, o pažiūri – visi trys pas jį krepšij. Jau jis ten pragyveno kelias nedėlias. Tos mergos ėmė klausinėt, iš kur jis tur tiek pinigų. Jis jom pasakė, iš kur jis juos gavęs. O viena merga jau kalbina jį ženytis. Jis paklausė ir apsivedė su viena. Ale jis ten buvo mylimas tol, pakol jam tuos tris dorelius apmainė, o kad jos jam apmainė – indėjo jam kitus tris, – tada jį pradėjo mušt, nekęst ir pagalios išvarė.
Aina jau jis per svietą. Jis jau tuos apmainytus dorelius tuoj prapirko, jau jis netur nė valgyt. Aina alkanas tolyn, priėjo didelę girią. O jau vakaras – jis bijo ait toli in girią, kad žvėrys nesuėstų. Liko jis pakraštij. Ale čion bevaikštinėjant kad jam pakvipo obuoliai – negali trivot! Aina jis per girią dairydamasis, kur čia obelis būtų, – pamatė obelį ir labai gražius obuolius. Jis priėjęs nuskynė vieną obuolį, suvalgė – ale kad jam užaugo ragai toki, kad jau iš girios neišeina! „Na, – sako, – jau dabar dalipau liepto galą, jau dabar man bus galas gyvenimo...“ Guli su tais ragais ir mislija sau, kas čia bus. Ale netoli stovi kita obelis – toki obuoliai nuparkę! Sako: „Aisu pas aną obelį – kas bus, tai bus...“ Jis šiaip teip privilko tuos ragus prie tos obelies, nusiskynė vieną obuoluką, suvalgė – ėmė ir nupuolė jo tie ragai. Dabar jis nusiskynė tų ir tų obuolių in skepetaitę ir aina vėl atgal pas táis mergas. Sugrįžo pas jáis – jau tos mergos neleidžia jį nė in trobą – visai varo šalin, o ta jo pati labjausia plūsta an jo. Ale kad pakvipo jom obuoliai, kad jos negal iškęst! Tuojaus jo ta pati atsidarė langą ir sako jam:
– Duok obuolių.
Jos mislijo, kad jis tur kokių gerų obuolių, kaip ir tie pinigai. Davė jis jom po obuolį. O toj jo pati kaip buvo per langą galvą iškišus, tai kad jai išaugo ragai, kad jau ji negal galvą in pirtelę intraukt, o kitos ir voliojasi stubelėj su tais ragais. Jis tuoj duris atlupo, tai kaip jis ėmė jom duot, kaip ėmė šutyt, o tai savo pačiai – labjausia! Tol jis jáis pėrė, kol atidavė jam tuos tris dorelius dangiškus. O paskui davė po kitą obuoluką – nupuolė ragai. Paskui jis iš naujo ženijosi ir gražiai, laimingai gyveno.

PATEIKĖJAS: Pranciška Šikarckiūtė

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabaliai

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 395-398, Nr. 37
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 295-298, Nr. 37

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal