ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2692&FId=4680&back=home

PAVADINIMAS: [Kaip Žirninis Jonas išgelbėjo karaliaus dukteris nuo smako]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas karalius ir turėjo dvi dukteri. Vieną kartą tos dukterys išėjo į sodą pasivaikščioti.Tuom tarpu pakilo viesula ir nunešė karaliaus dukteris. Dabar karalius išsiuntė tarnus po visą svietą ieškot dukterų, bet visas tas darbas buvo veltus.
Bevaikščiojant karaliaus tarnams po svietą, vienas tarnas apsinakvojo pas tūlą ūkininką ir žiūri, kad to ūkininko vaikas šoka nuo kakalio ant lovos ir kalba:
– Aš žinau, kur karaliaus dukterys, ale nesakysiu.
Tarnas tuojaus davė žinią karaliui apė tą vaiką, ir karalius, pašaukęs vaiką pas save, sako:
– Jei pasakysi, kur randasi mano dukterys, tai tave apdovanosiu gausiai ir paliksi mano žentu, o jei nepasakysi, tai liepsiu tau galvą nukirsti.
Tas vaikas, išklausęs karaliaus kalbos, atsiliepė:
– Aš pasakysiu, kur randasi tavo dukterys, bet turi išpildyti viską, ką aš tau pasakysiu: jeigu nori atrast savo dukteris, tai nukalding tokias kopėčias, kad debesius siektų.
Karalius tuojaus suvadino kalvius, ir nukalė tokias kopėčias, kad siekė debesius. Tas vaikas turėjo du broliu. Jie visi trys buvo milžinai. Dabar jie paėmė tais kopėčias, nusinešė į laukus, pastatė į debesius, ir liepė lipti vienam iš brolių. Tas palipėjo truputį – persigando ir sako:
– Žirnini Jonai, pulsiu.
– Pulk, pulk!
Tas ir nupuolė žemyn. Dabar jis liepė lipti antram savo broliui. Tas palipėjo truputį aukščiau ir vėl šaukia:
– Žirnini Jonai, pulsiu!
– Pulk, pulk!
Ir tas nupuolė ant žemės. Dabar prisiėjo lipti pačiam Žirniniui Jonui – teip vadinosi tas vaikas. Užlipo į debesius ir aina. Ėjo visą dieną ir naktį, žiūri – dvaras. Atėjo į tą dvarą ir ten rado vyresnę karaliaus dukterį.
– Vai tu, – sako, – žmogeli, septyni metai prabėgo, kaip aš nematau jokio žmogaus, – rasi tave čion vėjas atpūtė? Kaip pareis mano vyras, tai tave užmuš.
– Nebijau nieko. Jis neįstengs manęs užmušti. Tik pasakyk man, per katrą tiltą jis pareis.
Pasakė. Žirninis Jonas nuvėjo ir palindo po tuom tiltu.
Kada prisiartino dvylikta valanda, gaidys užgiedojo, kurtas užstaugė – žiūri, pareina smakas.
– Gaidy, negiedok, kurte, nestauk, čia Žirninio Jono nei šarka šūdo neatneš!
– Ką tu, – sako, – sakai? Aš esmi pats čionai!
– Tai kaip, Jonai, ar eisiva galėtis su kardais, ar iš glėbių?
– Iš glėbių! – sako.
Tuojaus jiedu susiėmė – net tas tiltas linksta, ir vienas antrą negali parlaužti.
– Žirnini Jonai, laikas pasilsėti!
Smaks išsitiesė ant tilto, o Jonas pasirėmė ant polio. Kada pasilsėjo, susiėmė antru kartu. Jonas pakėlęs kaip rėžė smaką – ir iškišo liežuvį. Šis tuojaus kardą išsitraukė, liežuvį nupjovė, įsidėjo į krepšį ir aina toliaus. Ėjo vieną dieną ir naktį, priėjo antrą dvarą. Atėjo į pakajų, žiūri – antra karaliaus duktė.
– Vai tu žmogeli, septyni metai, kaip aš čia gyvenu, ir jokio žmogaus nemačiau. Apsisaugok, žmogeli, nės kaip pareis mano vyras, tai tau bus po gyvenimui.
– Nebijok nieko, jis blogo man nepadarys. Tikt pasakyk, per katrą tiltą jis pareis. Aš jau vieną tokį galinčių apveikiau.
– Tai niekas, ką tu apveikei vieną, bet šitą nežinia, ar apveiksi, nės šitas vienas turi daugiaus vieko už anuos tris.
– Gerai, kad man pasakei. Dabar tu turi man pagelbėti: priviryk taukų ir saugok, tai kaip mudu susiimsiva, tai tu atėjus užpilk jam ant galvos.
Teip pasikalbėjus pana pasiliko virtie taukų, o Žirninis Jonas nuėjo ir palindo po tiltu.
Kada prisiartino dvylikta valanda, gaidys užgiedojo, kurtas užstaugė ant pietų. Žiūri – smakas pareina.
– Gaidy, negiedok, kurte, nestauk: čia Žirninio Jono nei šarka šūdo neatneš.
– Ką tu kalbi?! Aš esmi pats čia!
– Ką, Jonai, ar galėsiva su kardais, ar imsivos?
– Iš imtynių! – sako.
Tuojaus susiėmė, net tas tiltas linksta.
– Jonai, laikas pasilsėti!
Smakas išsitiesė ant tilto, o Jonas pasirėmė ant polio. Pasilsėję vėl susigriebė, bet viens antro negali parlaužti. Dabar jiedu žiūri, kad toji pana ateina. Smakas sako:
– Ateina mano pati, tai man padės tave apveikti.
O Jonas sako:
– Ten mano pati, tai man padės tave apveikti.
Pana prisiartino, tikt kliust taukus smakui ant galvos! Jonas tuom tarpu pakėlęs smaką kaip trenkė, tai net liežuvis išlindo per dvyliką mastų. Tuojaus, išsitraukęs kardą, liežuvį nupjovė, įsidėjo į krepšį, ir aina abudu su pana. Atėjo pas pirmąją paną, pasiėmė ją, ir dabar visi trys, atėję pas táis kopėčias, rado savo brolius ten belaukiančius. Nulipo žemyn viena pana, nulipo ir antra, ant galo jau rengėsi lipti ir Jonas. Tuom tarpu anudu broliu, būdamu ant žemės, ėmė ir parvertė kopėčias. Dabar jis mato, kad jau pražuvo – vaikščioja ir verkia. Vaikščioja vieną dieną ir antrą, žiūri – matyt dvaras. Atėjo į tą dvarą – nieko nėra, tikt už pečiaus guli akis apsamanojęs diedukas, bet nieko nekalba. Jis tą dieduką išsitraukė ir kad ėmė duot su kančium! Tas diedukas sako:
– Ko tu nuo manęs nori?
– Aš nieko nenoriu daugiaus, tikt kad tu mane iš čia išneštai ant kito svieto.
– Papešk, – sako, – nuo manęs samanų ir, išėjęs laukan, padegink, tai atlėks tokis žirgas, tai jis tave išneš.
Jonas papešė samanų nuo senio nugaros, išnešęs laukan, padegino – atlėkė žirgas ir sako:
– Ko tu nori nuo manęs?
– Ašnoriu, kad tu mane išneštum į antrą svietą.
– Tai sėsk!
– Kaip tu mane neši?
– Viršum medžių!
– Negerai, užkliudinsi kur už medžio ir paliksi.
Žirgas nulėkė, o Jonas, atėjęs į kambarį, išsitraukė tą senį ir vėl muša su kančium.
– Ko tu no manęs nori?
– Aš noriu, kad tu mane išneštai į antrą svietą.
– Papešk samanų nuo mano galvos ir, išėjęs laukan, padegink, tai atlėks tokis žirgas, tai jis tave išneš.
Jonas papešė samanų nuo senio galvos ir, išėjęs laukan, apdegino. Atlėkęs žirgas sako:
– Ko tu nuo manęs nori?
– Aš noriu, kad tu mane išneštai į antrą svietą.
– Tai sėsk ant manęs!
– Kaip tu mane neši?
– Aš tave teip nešiu, kad niekur nekliudyčia.
Jonas užsisėdo ant to žirgo, ir šis parnešė jį į tą karaliaus dvarą. Pribuvęs į dvarą, atrado veseilę: jo brolis ženijosi su jaunesne karaliaus dukteria, nes tiedu broliu prisaigino karaliaus dukteris, ir jos turėjo tėvui sakyti, kad jiedu jais išgelbėjo iš smakų. Kada karaliaus dukterys pamatė Joną, tuojaus su džiaugsmu sušuko:
– Šitas mus išgelbėjo!
Veseilioj pakilo didelis sumišimas: tiedu broliu nenori pasiduoti. Tada karalius pasišaukė visus tris ir sako:
– Jeigu jūs išgelbėjote mano dukteris, tai parodykite, kokius turite išgelbėjimo ženklus.
Tada Jonas išėmė iš savo krepšio du smakų liežiuviu, parodė teipgi karaliaus dukters žiedą, kurį jam duktė buvo davusi, o tiedu broliu jokių ženklų negalėjo parodyti. Tada karalius, pamatęs, kad šiuodu negali parodyti jokių ženklų, liepė atvesti porą arklių, tuodu broliu pririšo prie arklių uodegų ir išvalkiojo po visus laukus. O Jonas apsiženijo su karaliaus dukteria ir gyveno per ilgus metus.

PATEIKĖJAS: Karolius Kazakevičius

FIKSUOTOJAS: J. Kazakevičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bevardiškiai, k., Liudvinavo sen., Marijampolės sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Bevardiškių k., Kalvarijos aps., Suvalkų gub.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 436, Nr. 9
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal