ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2696&FId=4685&back=home

PAVADINIMAS: [Kaip karalaitės buvo nuo smako išvaduotos]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Viens karalius turėjo tris dukteris. Pleinatuos apskaitė, kad visas tris pagaus viesulas. Kara¬lius prisakė apdirbti sodną su dideliu zomatu (tvora) ir karalaitės nėkur neišleisdavo, kaip tik į sod¬ną.
Vieną kartą buvo puikus oras – seserys išėjo pasivaikštinėti į sodną. Staiga pakilo viesulas (vėjas) ir pagavo visas tris. Tad karalius sušaukė daugybę žmonių ir apgarsino:
– Kas suieškos mano duk¬teris, tas gaus karalystę.
Ir atsirado keturi vyrai: jie paprašė sau žirgus nuo karaliaus, kanapių ir kitokių daiktų ir iškeliavo į svietą ieškoti mergaičių karalaičių. Ilgai keliavo po svietą. Ant galo pri¬jojo dvarą. Inėjo į vidų – nėko nėra, tik keturi jaučiai tvarte pririšti. Jie visi keturi apsistojo ir, papjo¬vę vieną jautį, sudėjo į katilą, ir paliko vieną iš savųjų pusryčius virtų, o kiti išėjo į mišką medžiotų.
Beverdant pusryčius, atėjo mažas senas žmogus su balta pražilusia barzda. Jis nešė šieną ir šiaudus jaučius šerti. Senis, neberadęs vieno jaučio, įėjo į vidų ir rado beverdant pusryčius. Senis prašo jo valgyti. Jis jam įpylė barščių, įdėjo mėsos. Senis kaip pradėjo valgyti, kukorius nespėja jam pilti. Ir sujėdė viską senis. Paskui kaip pradės mušti kukorių, prikalbinėdamas:
– Kaip tu, latre, galėjai papjauti mano jautį ir virti?
Mušė mušė ir pats paskui išėjo.
Paskui pagrįžo iš medžioklės kiti ir atrado primuštą, kuo tik gyvą savo draugą, ni pusryčių nėko neberada.
Ant antros dienos vėl papjovė antrą jautį ir paliko namie antras bičiulis. Atsitiko ir teip pat kaip su pirmuoju. Trečią dieną pasiliko trečias – ir jam teipogi atsitiko.
Ketvirtą dieną reikia jau pasilikti kukoriui visų mažiausiam. Tas užkaitė katilą, paėmė mėsą, sudėjo ir pradėjo virti. Pats atsisėdo ant kedės, pradėjo vyti virvę iš kanapių. Pasitaisė kylį – žiūr, ir ateina senis su šienu ir šiaudais. Inėjo senis į tvartą, žiūr – nebėra ni vieno jaučio. Ein jis į vidų, prašo valgytų – tas jam neduoda. O senis, matyt, nor valgyt ir netur ni truputį sylos jį mušti. Senis vis prašo – kukorius neduoda. Tad kukorius neapsikensdamas pagrėbė uožuolinę lazdą ir pradėjo mušti. Senis norėjo pasipriešyt, bet mato nevalgęs neveiksis – spruko pro duris. Tad kukorius bebėgant čiuptelėjo už barzdos ilgosios, greit įkišo į skylę, kuri buvo sienoj, ir užkalo su kyliu. Senis daužės daužės į visas puses, ale negalėjo pabėgti. Kukorius išvirė jau pusryčius ir laukia pareinant. Senis, pamatęs pareinančius vyrus, šoko iš visos sylos ir, nusiplėšęs sau barzdą su mėsa, ėmė pats bėgti. Pamatę vyrai, ir kukorius pasivijo paskui jo pėdų, kurios buvo kraujais apšlakstytos iš jo barzdos, ir, pribėgę prie urvo, mato tenai šviesą. Mažasis iš jų sako:
– Leiskit mani ant virvės į urvą, o kaip aš tiktai sujudinsiu virvę, traukiat laukan.
Pririšo ant virvių vieną jaučio skūrą, atsisėdo ir nusileido į urvą. Atrado senį besėdžiant vienam kambaryj ir beraudojant. Tad mažasis pradėjo jį mušti vėl su lazda, prikalbinėdamas:
– Kur padėjai tris seseris karalaites?
Senis mato, kad jau bus blogai, – sako:
– Eik čia į antrą kambarį ir atrasi.
Teip ir padarė. Inėjo į kambarį, mato – graži pana beutinėjanti galvą tokiam ponui su dviem galvom – o tai buvo smakas. Pana sako:
– Cit, cit, nebrazdėk – ponas pajus.
Tas sako:
– Aš noriu tavi išvesti iš čia.
Pana sako:
– Neišvesi manęs. Jei nori mani išgelbėti, va ant lango stovi du stiklu. Tenai yra pajėgos vaistai – išgerk, tad galėsi šį poną su dviem galvom užmušti.
Tas teip ir padarė. Išgėrė ir, nukabinęs kardą nuo sienos, nukirto abi galvi ponui. Pajėmė paną, priėjo pri urvo skylės, pasuodino ant skūros ir sujudino virvę. Vyrai, kurie stovėjo ant viršų, greit ją ištraukė. Pats jis sugrįžo vėl pas senį. Senis pasakė, kame yra antra sesuo. Tas įėjo į kitą kambarį ir rado paną beutinėjančią smaką su trimis galvomis. Priėjo prie lango, atrado tris pajėgos stiklelius, išgėrė ir nukirto visas tris galvas iš karto, o karalaitę išvedęs pasuodino ant skūros ir vėl ištraukia laukan. Paliko trečia da. Vėl pagrįžęs prie senio – pradėjo jį mušt, o senis pasakė:
– Eik pas trečią.
Atrado beutinėjančią smakan su keturiomis galvomis, teipogi atrado keturis pajėgos stiklus, visus išgėrė ir, nukabinęs kardą, nukirto visas keturias galvas. Paskui išvedęs karalaitę iš kambario pasodino ant skūros ir sujudino virvę. Kiti ištraukia. Visos trys karalaitės išgelbėtos tapo, o išgelbėtojas tebesėdžia urve. Matyk, tie trys susikalbėjo terp savęs teip:
– Vyrai, nebleiskiam virvės į urvą: pas mus trys karalaitės ir mes patys trys – kiekvienas gausiam pačią sau karalaitę.
Teip nutarę, nukeliavo savo keliu pas karalių. O tas nabagelis, likęs po žeme, nebežino, ką daryti, nėkaip negal išsikraustyti iš gilaus urvo. Galvojo – nėko neišgalvoja, kaip išeiti iš urvo Paskui įpykęs kaip pradės mušti senį, kad iškeltų kaip nors iš urvo. Ant galo iškėlė, ir tas skubinos pas karalių. Eidamas paklydo miške. Beklaidžiodamas atrado trobelę. Įėjo – nėko viduj nerado. Atsisėdo truputį pasiilsėti. Žiūr – puo balkio pakišta aukso tabokerka. Jis tą tabokerkelę pajėmęs į rankas, atidarė ir atrado paukščio plunksnelę. Ištraukė tą plunksnelę, sujudino – ir sulėkė daugybė visokių paukščių.
– Ko tamista reikalauji nuo mūsų? – tarė paukščiai.
Tas nebežino ką sakyti. Sako:
– Aš noriu, kad jūs atneštumėte kuo na gražiausius rūbus.
Paukšteliai tuoj atnešė jam tokius rūbus, kokių ant visos pasaulės nebuvo. Žibėt žib tie rūbai, auksu išsiūti. Paskui, toje trobelėje pasiilsėjęs, iškeliavo toliau ir atrado dvarą. Užėjo į tą dvarą pasiilsėti ir prašyti ką nors užkąsti. Bet, vidun įėjęs, nėko nerado, tikt rado kardą, ant sienos pakabytą. Jis priėjo prie kardo, norėjo nukabinti – negal ni pajudint. Pas kardą atrado pajėgos žolių stiklinyj. Jis išgėrė ir eina pas kardą. Jau truputį gal pajudinti, bet nukabinti negali. Eina į kitą kambarį – atranda kitą stiklelį pajėgos žolių. Išgėręs vėl eina prie kardo. Jau daugiau gal pajudinti. Eina da į kitą kambarį – vėl randa pajėgos žolių. Ir teip jis vaikščiojo į šešis kambarius ir vis rado tokių žolių. Visas žoles išgėręs, priėjo prie kardo ir jau nukabino. Tada priplūdo daugybė kareivių ir klausia, ko jis reikalauja. Jis sako:
– Kad būtų čia karieta su keturiais žirgais ir kad už akimirksnio nuvežtų mane į tokią ir tokią karalystę!
Tuoj stojosi karieta. Jis įsėdo. Žinoma, neužmiršo paimti drauge ir kardo. Atlėkė į tą miestą, kur gyveno karalius tų trijų seserų. Kaip tik tą dieną buvo sutartos vestuvės tų dukterų su tais trimis vyrais. Jis sutinka bevažiuojančius juos ant šliūbo. „Ką čia man dabar daryti? – mislijo tas žmogelis. – Jug susivinčiavos, ir aš nieko nebgausiu“. Bemislydamas atsiminė, kad turįs tabokerką su savim. Jis greit išsitraukęs tabokerką, pajudino plunksną, pasku ir kardą – ir tuoj daugybė visokių paukščių ir kareivių pribuvo. Jis prisakė paukštėms kirsti į akis vestuvininkų, o kareiviams prisakė užstoti už kelio. Tuoj paukščiai pradėjo kapoti akis vestuvninkų teip, kad jie nebmatė, kur važiuoti, ir kareiviai, užstoję už kelio, liepė visims pagrįžti prie karaliaus. Ir pagrįžo visi. Tad žmogelis apsakė karaliui, kaip viskas dėjose. Ir karalaitės, pažinusios jį, puolė jam ant kaklo ir sako:
– Tas mus visas išgelbėjo.
Karalius klaus jų:
– Dėl ko pirmiau nesakėt apė tą?
Jos atsakė:
– Kad jei mes būtumėm pasakius, tai šitie vyrai mumis visas prižadėjo užmušti.
Karalius, labai užpykęs už tokį darbą, prisakė visims trims apgavikams galvas nukirsti. O šis išsiskyrė gražesniąją karalaitę ir apsivedė. Ir aš buvau ant vestuvių, viską mačiau ir kitam apsakau.

FIKSUOTOJAS: Ignas Rimkūnas

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Telšiai, apskr., , , , Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Telšių aps.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 440, Nr. 10
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal