ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2734&FId=4723&back=home

PAVADINIMAS: [Prakeikta pana]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks kareivis, tarnavo karaliui 25 metus raiteliuos. Aidams namon gau tris rublius. Ale jis dabar sako: „Kap aš aisu namo pėkščias, kad visi žino, kad aš raiteliuos buvau, – iš manęs visi juoksis...“ Aina jis su tais trimi rubliais. Užėjo pas vieną ūkinyką, klausė:
– Ar tu neturi kokį arkliapalaikį parduot?
O tas turėjo tokią lupyną.
– N’o kiek nori tu už ją?
Sako ūkinykas:
– Tris rublius.
– Nale ką aš veiksu suvisai be pinigų... Tu duok man nors du auksinu atgal...
Tas ūkinykas mislija: kas čia tie du auksinu, – davė jam tuos du auksinu. Padarė jam tokį balną, pančių kilpsaičius, o jis užsėdęs joja – jau ne pėkščias. Jodams patiko bobą ainant – nešasi dvi višti parduot.
– Ką nori tu už táis vištas? Sako boba:
– Du auksinu.
Dabar pirktų táis vištas, ale kad reik atiduot visus pinigus... Ale kap bus, tep bus – nusipirko táis vištas ir joja. Prijojo girią, perjo per tą girią, rado karčemą. Sustojo toj karčemoj. Žiūri – tvarte rindos, būta arklio, karčema ir tuščia. Jis tą savo kumelką prisirišo prie rindos, sugraibęs padavė šiengalių, vištas táis pasileido karčemoj, sako: „Tegul pasivaikščioja: tai koki žmonės valgė duonos, tai ras trupinėlių nukritusių ar kokį grūdelį. Kumelką pasilsės biskį ir aš, biskį atsilsėjęs, josu toliaus“. Atsigulė an suolo, užmigo nuvargęs. O kad jis pabudo, žiūri, kad an stalo stovi jam gert ir valgyt. Nuvėjo in tvartą, žiūri – kumelei pripilta pilna rinda avižų, gert padėta. Na, jau gerai! Jis sau sėdęs pasivalgė, atsigėrė ir sėdi kap pons. Ale jau ir vakaras. Sako: „Kur aš dabar josu... Geriau čia nakvosu“. Ale kaip tik sutemė, tuo tik pyška, tarška: privažiau pilna karčema ponų. O viens toks žilgalvis senis, priėjęs prie jo, sako:
– Kas tau daleido čia nakvot?
Sako:
– Tarnavau karaliui, joju namon, tai čia nakvoju – n’o kur aš naktij josu...
– Na, tai žiūrėk, kad rytoj anksti išjotum.
– Na, gerai – josu.
Iki gaidžių jie ten šoko, žaidė, jovijosi, o paskui išsitrankė. An rytojaus žiūri – an stalo jam gert ir valgyt, o kumelei pilna rinda avižų, atsigert vandens padėta. Ale žiūri – ateina pana. Sako:
– Vienąnakt perbuvai čia – da išbūk dvi nakti. Čia yra užkeiktas dvaras ir aš po šėtonų valdžia, tai kad da išbūsi dvi nakti, tai iškils viskas an viršaus ir tu būsi mano, o aš – tavo...
Toj pana pasakius prapuolė. Jis atsigėrė, pavalgė ir sau sėdi. Jau netoli vakaras, jau jis niekur neina. Kaip tik sutemė, jau vėl privažiau pilna karčema šokikų. Kiti – nieko, o tas žilis senis – tuo prie jo, sako:
– Ar tu da čia? Nugi aš tau sakiau, kad tu išsikraustytum, nes aš tave užsmaugsu.
Jis vėl ten šiap tep išsiteisino.
– Na, tai žiūrėk, kad rytoj iš čion išeitum – žinai, šita karčema ne tavo, ale mano!
Jie pasitrankė iki gaidžių, išvažiau, o jis liko. Anryt jam yr ir gert, ir valgyt – atsigėręs guli. Jau atėjo vėl vakaras – jau vėl atsitranko ta velnių draugystė. Kap tik atvažiau, tep tas žilis tuo šoko prie to kareivio, sako:
– Jau dabar aš tave smaugsu...
– Na, aš žinau, kad tu mane smaugsi, ale aš turu porą vištų – duok man jáis pasipjaut, nusipešt ir suvalgyt, nes ką jos čia veiks be manęs.
– Na, tai pjauk!
Tas tuojaus papjovė ir peša po vieną plunksną. N’o tas velnias sako:
– Na, kada tu jais nupeši po vieną plunksną?
– Na, tai peškie tu...
Tas velnias kap ėmė pešt – šmotais su mėsa. Tas kareivis sako:
– Kap tu peši su mėsa: aš už táis vištas daviau du auksinu!
– Na, tai kad aš negaliu gražiai pešt: mano per ilgi pirštai.
– Na, tai nusipjauk sau tuos pirštus.
– Kad aš negaliu. Tai tu man nupjauk.
– Aš tau tep negaliu pjaut. Tai reik per sieną padaryt skylę, o tu inkiši rankas, tai aš nuvėjęs nupjausu...
Tuo padarė skylę. Jis pajėmė kirvį, tas velnias inkišo rankas in skylę, o tas kareivis nusitašė kylį atbulo medžio ir užkalė rankas sienoj. Kap ėmė kyliuot, tas velnias ėmė rėkt, sako:
– Baik pjaut: jau skauda, negaliu trivot...
– Na, – sako, – trauk!
– Negaliu, kad jau tu užkalei atbulu medžiu.
Jau jis dasižinojo, kad neištraukia. Tai kap jis pasiėmė gerą, miklų aržuolaitį, tai kap jis jam ėmė duot per šonus, kap ėmė duot! Davė davė, ką tik jau gyvą paliko! Sako tas velnias:
– Leisk tu mane – aš tau palieku šitą dvarą ir visus lobius, o man duok, gale lauko an rubežiaus ką yra arškėtis, tai aš ten arškėtyne gyvensu, o tu viską valdyk čia, – tik tu mane paleisk, neatimk man gyvastį...
Jau tas velnias išsiprašė – paleido jį. O kad išėmė tą kylį, tai velnias bėgdams net karčemos sieną išgriovė!
Kap tik prašvito, žiūri – dvaras. Aina artojai in lauką artie, aina akėtojai akėtie, kiti sėja, kaimines gyvulių gano, o su tąj pana jiedu vaikščiodamu linksmai sau kalbas. Toj pana dėkavoja jam už išgelbėjimą. Paskui jiedu apsiženijo. Ponau per daug metų.
Ale vieną sykį išjojo jis medžioti. Kurtai pakėlė zuikį. Tas zuikis – tiesiog in arškėčius! Tas nusėdęs no arklio ir nuvė tenai. Kap tik priėjo prie tų arškėčių, tep tas velnias tik capt jį ir pagavo. Sako:
– Aš tau sakiau, kad šitas arškėtis mano, – jau aš tave smaugsu.
– Na, kad jau ir smaugsi, ale duok man nors an smerties gražiai apsirengt...
– Na, tai gali ait, ale tuo ateik!
Parėjo in dvarą, apsikniaubė an stalo ir verkia. Klausia pati:
– Ko tu verki? Kad tu per visas dienas mūs gyvenimo niekados neverkei, tik dabar...
Sako:
– Aš visai užmiršau, kad tam arškėtij tas velnias gyvena. Pavijo kurtai zuikį, ten zuikis nubėgo, aš ėjau prie to zuikio, o velnias mane tik capt! Dabar turu apsirėdęs ait pas jį.
O toj pati jo sako:
– Tai ką jau aš čia viena veiksu – aisu ir aš tenai, tegu smaugia abudu.
Ale jis sumislijo: ėmė užvertė pačiai vystę an galvos ir veda, už drapanų paėmęs, atbulą. Tas velnias pamatė, kad toks snukis platus, – sako:
– Ką tu čia atvedi?
Ir jau pradeda drebėt. Sako:
– Aš atvedu tau skylę. Ką aš tau anuosyk daviau, tai nieks, ale kad aš dabar tave paimsu, tai tau bus...
Tas velnias mato, kad tai ne paprastas gyvulys, jis – bėgt! O bėgdamas sako:
– Galą gauk su tuom arškėčiu – jau aš daugiau čia nebūsu!
Kap nuvė, tep nuvė sau per laukus. O jiedu liko sau ponaut tam dvare.

PATEIKĖJAS: Selvestras Krantaitis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bartninkai, mstl., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Barnykai

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 401-404, Nr. 40
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 300-303, Nr. 40

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal