ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2795&FId=4789&back=home

PAVADINIMAS: [Bebaimis jaunuolis] ir [Užburta pana ir jos dvaras]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks prūsas. Jis turėjo labai išdykusį sūnų, kad jau jis neturi kur jį padėt! Nuvėjo pas kunigą, sako:
– Ar tu neduotum kokią rodą, ką aš galėčia padaryt su tuom savo sūnum: aš kad tik ką jam pasakau, tai jis tuo mane muša...
Sako tas kunigas:
– Atvesk tu man jį, aš jį pabausu.
Dabar jis parvažiau namon, sako sūnui:
– Na, važuokim pas kunigą.
– Galim.
Susėdo ir nuvažiau pas tą kunigą. Sako tas kunigas:
– Na, Jonai, ar tu neitum pas mane per lekojų?
– Kodėl ne, galiu.
Na, jau jis ten liko. Dabar anryt gaigyste tas kunigas sako:
– Aik, tu man parneši alaus.
Pajėmė uzboną ir aina. O tas kunigas turėjo tokią drąsią mergą, – sako:
– Tu apsivilk baltais marškiniais, o tu jį aik pagąsdyt.
Ale toj pati merga patinka Joną su alum, jau jį pagąsdys, o tas, pamatęs, kad stovi baltas, jis tuom uzbonu kaip davė in galvą – uzbonas sutrūko, alus išsiliejo, jam tik ausis rankoje liko. Parėjo pas kunigą – klausia jo kunigs:
– N’o ką, ar parnešei?
– Ką tu parneši!.. Patikau velnią, tai jis kaip šoko prie manęs, tai kaip daviau in galvą – uzbonas sutrūko, va tik ausis rankoj.
Na, dabar tas kunigas sako:
– Čia yra tokia koplyčia, tai tu turėsi ait ten an sargybos.
– Gerai, aisu, ale man turi duot kaziras, krėslą atsisėst ir duokie kvortą arielkos.
Davė jam tą viską, ir jis nuvėjo in tą koplyčią, atsisėdęs sėdi. Ale jau sutemė. Ogi ateina velniuks. Tas Jonas, nelaukdams, kol tas velnias jam ką sakys, jis tuo sako:
– Na, ką čia veiksim? Aiva kaziruot.
Jis sėdi, o tas velniuks stačias kaziruoja – tą Jonas ir nukazirau. O kaip tik atėjo gaidžiai, tas velnias prapuolė.
Ale tas kunigas žinojo, kad kas tik ten nuveina, ir jau iš ten gyvas neišeidavo. Siunčia tą tarnaitę, sako:
– Aik, pažiūrėk, ar jis gyvas, ar ne.
Toj tarnaitė nuvėjo ir šaukia:
– Jonai, aik pusryčių!
– Ar jau išvirė?
Klauso merga – kad jis gyvas. Parėjus namon, sako:
– Jonas tuo pareis.
Parėjo namon, pavalgė.
– Ale, – sako, – da turėsi ait ir šiandien in koplyčią.
– Galėsiu ait. Ale šiandien jau turi duot dvi kvorti arielkos, kaziras ir da vieną kedaitę, nes tas velniuks kaziruodams tur stačias stovėt.
Nuvėjo in tą koplyčią ir sėdi sau. Kaip tik sutemė – jau ateina du velniuku: viens tas pats, vakarykščias, o antras šviežias. Tuo susėdo kaziruot. Jiedu sėdi, o tas šviežiasis tur stovėt. Ale jis juos vėl nukaziravo. Atėjo gaidžiai – tie velniukai prapuolė.
Anryt jis parėjo iš tos koplyčios, o tas kunigas sako:
– Da turėsi ait vieną naktį.
– Galėsu. Ale šiandien jau turėsi duot tris kvortas arielkos, da vieną kedę ir naujas kaziras, nes jau šiąnakt du buvo.
Vakare, pasiėmęs, ką reikėjo, nuvėjo in tą koplyčią ir sėdi sau. Kaip jau tik gerai sutemė, jau ateina trys velniai: du vakarykščiu, o viens – kits. Jie trys susėdo, o viens – stačias. Jie ėmė gert ir kaziruot. Jau jis juos visus tris vėl nukaziravo. Ale pažiūrėjo an dziegorėlio, kad jau netoli dvylikta adyna, – jis tiems velniukams tik capt capt visiem kepures! Sako:
– Vis prapelnot, o pinigų neduodat – dabar jau laiks išsimokėtie, mano ir arielką geriat...
Tie prašo:
– Atiduok kepures.
– Neduosu. Išsimokėkit...
Mato, kad jau netoli gaidžiai, – viens sako:
– Čia yra sklepe katilas pinigų, tai tu gali jį paimtie.
– Tai tu man juos atnešk!
Tas velnias nuvėjo in sklepą, atnešęs papylė tuos pinigus. Klausia Jonas kito:
– N’o tu ką duosi?
– Aš turu mašną, kad tą mašną vis gali kratyt ir kratyt, ir vis yra pinigų.
– Na, tai tu atiduok man tą mašną.
Atidavė jam tą mašną.
– N’o tu, trečiasis, ką tu duosi, ką prakaziravai?
– Aš nieko neturiu daugiau, kaip tik tokį akmenuką, kad su juom gali piktų dvasių atsigintie...
– Na, tai tu duok man tą akmenuką.
Tas davė tą akmenuką jam, ir atidavė jiem visiem kepures. Jau gaidžiai. Tie velniai prapuolė. Jis pasistatė kedes ir neva miega.
Ateina tas kunigas pas jį pažiūrėt – žiūri, kad krūva pinigų pas jį, o jis miega. Tas kunigas – prie pinigų! Tas Jonas pamatė, kad jau jo pinigus semia, – kaip ėmė duot tam kunigui! Sako:
– Aš turėjau tris naktis vargt, kaziruot su tais velniapalaikiais, kolei laimėjau, o tu man už dyką imsi!.. Aš tau parodysu!
Tuo susisėmė tuos pinigus in maišą ir parnešė tėvui.
– Nu, – sako, – tėvai, parnešiau aš tau pinigų.
O palikęs tuos pinigus tėvui, pats išėjo in svietą an kelionės. Ėjo ėjo, priėjo girią. Aina tąj giria – rado kalnuose tokį urvą. Lenda jis tuom urvu – priėjo dvarą. Inėjo in pakajus – rado paną sėdint, tik labai tamsaus gymio. Sako toj pana:
– Kas čion tave atnešė? Čia prakeiktas dvaras: kasnakt suvažiuoja čion velniai šoktie, tai kaip tave ras – užsmaugs.
– Aš jų nelabai bijau.
– Na, tai kad tu nelabai bijai, tai kad tu mane sergėtum no jų per tris naktis, tai aš būčiau balta, iškiltų tas dvaras ir jau jie daugiau neateitų čionais...
Ale kaip tik sutemė, teip tik pyška, tik barška – net žemė dreba! Atvažuoja tie šokikai su muzikantais. Suvėjo in pakajus, ėmė žaist, o tą paną jau tuo griebė šokyt. Tas Jonas neduoda jiem tą paną šokyt. Jis pats biskį su jąj pašoko, pasisodino už stalo ir jiem neduoda: kaip tik ją stveria, tai tas Jonas su tuom akmenuku pamaišo, tep tie velniai no jos ir atšoka! Atėjo gaidžiai – tie velniai prapuolė. An rytojaus jau ta pana biskį baltesnė. Atėjo vakaras – jau jų vėl privažiau. Jis tą paną no šokio vėl su tuom. akmenuku atgynė. Gaidžiams užgiedojus, tie velniai prapuolė. An rytojaus jau ji da baltesnė. Sako toj pana:
– Dvi nakti tu mane išsergėjai, ale šiąnakt atvažuos da daugiau bukių – jau tau bus vargas mane išlaikyt! Tu mano kasas apsisuk apė ranką ir laikyk, nes šita naktis bus baisiausia!
Kaip tik atėjo vakaras, jau jų suvažiavo didelė daugybė. Ir tuo muzikantai tie – griežt, o jie ją – vest šokt! Tas Jonas, apsisukęs kasas apė ranką, su tuom akmenuku pamaišo, pamaišo – tie velniai atšoka ir vėl ją griebia, o tas laiko ir vis mosuoja su tuom akmenuku! Ir teip traukėsi iki gaidžių. Kaip tik gaidys užgiedo, tie visi velniai prapuolė. Toj pana stojos suvisai balta. Iškilo dvaras in viršų. Jiedu apsiženijo ir gyveno tam dvare laimingai.

PATEIKĖJAS: Juozas Derenčius

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabaliai

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 415-418, Nr. 49
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 313-316, Nr. 49

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal