Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2812&FId=4812&back=home

PAVADINIMAS: [Laumės auginta mergaitė]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Gyveno žmogus su pačia. Jiedu turėjo daug vaikų. Ale jiems vėl Dievas davė dukterį – jau jis jai neturi kokį vardą duoti, nes jau pas jį visokių buvo. Paėmęs tą mergaitę įsidėjo į krepšį, neša prigirdyti. Sutiko aidams tokią bobutę, – o tai buvo laumė. Sako toj boba:
– Kur aini, žmogeli?
Sako:
– Dievas man davė dukterį, o aš labai daug turiu vaikų ir mergaičių, kad aš jau jai neturiu nė kokį vardą duoti – visoki jau pas mane yr, – tai nešu prigirdyt.
Toj bobutė sako:
– Duok tu man ją, aš ją augysiu.
Sako:
– Te tau.
Paėmė toj boba tą mergaitę, nunešė į savo gyvenimą, kur ji turėjo dvyliką pakajėlių, išaugino jau iki dvylikos metų. Pati išeidama paliko jai dvyliką raktų, sako:
– Po visus pakajus gali vaikščioti, tik į dvyliktą neik!
Ale ji bevaikščiodama sako: „Kodėl ji man neliepė į tą ait?“ Pamislijus nuėjo į tą pažiūrėt, o kas ten buvo – nežinia.
Parėjo toj boba namon – jau ji žino, kad ta mergaitė buvo ir tam pakajuj, – klausia:
– Ar buvai dvyliktam pakajuj?
Atsako:
– Ne!
Po kelis kartus klausė – neprisipažino. Tą mergaitę už tai ji nunešė į karaliaus dvarą. Karaliaus sūnus pamatė, kad tokia graži mergaitė vaikščioja po dvarą, – paėmė ją, užaugino ir apsiženijo su jąj. Ilgai trumpai trukus, sulaukė jiedų sūnų. Tas sūnus labai dailus buvo. Tas karalius su visa savo kariauna išjojo į vainą, paliko ją su tuom vaiku. Atėjo toj laumė pas ją, sako:
– Ar buvai dvyliktam pakajėlij?
Sako:
– Ne!
– Tai kad neprisipažįsti, tai aš išnešiu tavo šitą sūnų.
Ir išnešė.
Parjojo karalius iš vainos – jau nerado sūnaus. Klausia pas ją:
– Kur sūnus?
Sako:
– Nežinau, kur dingo.
Ne po ilgam gimė kits sūnus. Karalius vėl išjojo į vainą, paliko ją su vaiku. Atėjo vėl toj laumė, sako:
– Ar buvai dvyliktam pakajėlij?
Sako:
– Ne!
Išnešė jai ir kitą vaiką.
Parjojo karalius namon – jau vėl nerado to vaiko. Sako:
– Kur sūnus?
Atsako jam pati, kad
– Nežinau, kur dingo.
Gimė trečias sūnus to karaliaus. Ale ne po ilgam vėl pašaukė jį kits karalius ant vainos. Išjodamas karalius jai įsakė, kad saugotų sūnų, idant ir tas neprapultų. Ateina vėl toji laumė pas karalienę, sako:
– Ar buvai dvyliktame pakajėlyje?
Sako:
– Ne!
– Kad nebuvai... – toj laumė išnešė ir trečią jos sūnų.
Parjojo karalius iš vainos – jau neranda nė trečio sūnaus. Sako karalius:
– Čion kitaip nėr, kaip tu tuos vaikus suėdi – kur jie teip gali dingti...
Insakė karalius savo tarnams nueit į girią, prikirst sausų medžių, sukraut didelį laužą, nuvest tenais karalienę, pasodint ant laužo, tas malkas uždegti ir ją sudegint. Tarnai tuojaus teip padarė: sukrovė malkas, nuvedė karalienę, pasodino ant laužo ir uždegė, o pats nuėjo atgal. Atėjo tuojaus ta laumė, sako:
– Ar buvai dvyliktam pakajėlij? Prisipažink, tai aš atnešiu tavo vaikus ir nesudegsi čion šitoje ugnyje.
Sako karalienė:
– Buvau.
Teip toj laumė tuojaus atnešė jai visus tris vaikus, padavė jai ant to laužo. Tos malkos dega – baisu žiūrėt, o ji sėdi su vaikais kaip ir kokiam pavėsyje.
Sako karalius tarnams:
– Aikit pažiūrėt, ar jau sudegė.
Nuėjo tarnai – rado malkas bedegančias, o ją ant viršaus ugnies sėdint su trejetu vaikų – visus sveikus, nedegančius. Persigandę iš tokio stebuklo, sugrįžę apsakė tą viską karaliui. Karalius tuojaus nuvažiavo į tą girią, atrado ją su vaikais nedegančią. Nuėmęs visus nuo to laužo iš tos ugnies, pargabeno į savo dvarą ir gyveno su jąj laimingai.

(Zdaniūtė iš Ožkabalių.)

PATEIKĖJAS: Uršulė Zdaniūtė

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabaliai, k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 222-225, Nr. 24
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

Spausdinti

Atgal