ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2815&FId=4814&back=home

PAVADINIMAS: [Ištikimas karaliaus tarnas]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vienas karalius turėjo sūnų. Ale jis numirdamas išpiešė mergišką paveikslą ant popieros, paliko sūnui ir sakė:
– Sūnau, atsimink, ką kalbu: kad nė gražesnę, nė bjauresnę mergą nepaimtum už pačią, tik šitokią kaip šitas abrozas.
Kada tėvas jau numirė, karalaitis išvažiavo ieškot mergų – niekur negal rasti tokią gražią kaip ta išpieštoji.
Ale jis vieną kartą aina pamarėmis – patiko seną kareivį, sako:
– Ar tu nežinai, kur yra gražių mergų?
Sako:
– Žinau, čion už marių kitoj karalystoj yra labai gražių mergų: karaliaus dukters – jauniausia tai gražiausia.
Ne po ilgam pasiėmė tarną, o tas tarnas paėmė tokią dūdutę, sėdo ant laivo – važiuoja į anapus marių. Sustojo pas to karaliaus dvarą, tas jo tarnas ėmė ant tos dūdelės dūduoti – žaidžia visokius šokius, kokių dar toj karalystoj nebuvo girdėję. Išgirdę tokį dailų žaidimą, davė žinią karaliui. Karalius pakvietė juos ant pietų. Nuėjo karalaitis pas tą karalių – kaip tik pamatė tą jauniausią dukterį, apgaišo iš meilės. Klausia karalius, kas tai jam pasidarė. Tarnas jo sako:
– Tvirto vyno paragavo nepratęs, tai apsigėrė.
Popiet sugrįžo ant savo laivo. Tarnas vėl ėmė žaisti ant tos dūdelės. Toj pana girdėdama neiškentė – aina pažiūrėt, ant ko jis teip dailiai žaidžia. Atėjo ant laivo. O tas tarnas, kaip tik ji atėjo, tas ėmė žaisti ir užtaisė laivą važiuot. Toj pana klausė klausė, jau norėtų grįžt namon. Kad išėjo ant viršaus, pažiūri – jau vidurij marių! Ji nelabai nusigando, sako:
– Tai nieko, aš galiu būt tavo pati, o tu gali būt mano vyras. Ale šits laivas tavo graitas, o mano tėvo dar graitesnis – pasivys mus!
O kad jau atsižiūri – jau netoli atsiveja. Sako tarnas:
– Aik ant viršaus, mušk iš armotos į stiebus.
Karaliūnas mušė sykį, antrą ir trečią sykį – nepataikė. Sako tarnas:
– Duok man, tu nemoki.
Tas tarnas kaip davė – tuojaus numušė stiebus. Na, jau tas be žėglių vyti negali.
– Šits buvo graitas, o kits – dar graitesnis. Vys mus kitu, – sako ta pana.
Žiūri, kad jau atsiveja. Tas karaliūnas šovė – vėl nepataikė. Tarnas:
– Duok man šaut, nes jau pavys.
Tas tarnas kaip šovė, vėl nukirto stiebus – jau negal nė tas vyt.
Nuplaukė. Netoli krašto sutemė. Jie laivą sustabdė tamsoj, idant kokia nelaimė neatsitiktų. Karaliūnai sugulė pačiam dugne laivo, o tas tarnas – pačiam viršuj. Naktij atlėkė trys laumės, sako:
– Dabar visi miega.
Viena nutūpė ant laivo, viena vainiką nuskandino, antra – kitą, trečia – trečią vainiką nuskandino gilyn. Šnekasi terp savęs:
– Dabar kaip išvažiuos, [bus] sugrįžęs, tai atves karaliūnui širvą žirgą, o tas žirgas bus visas nuodais išdirbtas, tai kaip karalius sės ant žirgo, tai jį visą paims nuodai, ir jis turės mirti. Tai jei kas žinotų, tai tą žirgą peršautų, tada liktų karaliūnas gyvas. O kad kas girdėtų ir teip pasdarytų, tai pavirstų iki kelių į akmenį.
Antra sako:
– Dar to nebus gana. Kaip jau parvažiuos o bus sutuoktuvės, tai atneš jam tarnas taurę vyno su nuodais. Kaip tik išgers – bus mirtis! Tai kad žinotų o jam išmuštų taurę iš rankų, tai liktų gyvas. O kad kas žinotų ir teip padarytų, tai pavirs iki juostai į akmenį.
Trečia sako:
– Dar ir to nebus gana! Kaip apsiženys, tai jis jos ant medžioklės, tai jo tas tarnas norės jį nušaut, kad jam liktų karalienė. Tai jei kas žinotų o tą tarną nušautų, tai karalius liktų gyvas. O jei kas girdėtų ir tai padarytų, tai visas pavirstų į akmenį. O paskui gims to karaliaus sūnus. Tai kad kas žinotų, tai padarytų: įpjautų to kūdikio pirštuką, išvarvintų kraujo o tuom krauju pateptų tą akmenį, tai vėl atsigaivintų ir būtų žmogus.
Pasikėlę tos laumės nulėkė savo keliu. Tas laivas vėl iškilo iš vandens aukštyn, o tas tarnas viską girdėjo.
Prašvito – parvažiavo jie į savo karalystą. Išėjo ant kranto – ogi atveda žirgą karaliui joti. Tas tarnas davė iš muškietos – ir nušovė! Tuojaus visi suriko, kad norėjęs karalių užmušti – tik žirgą užmušė, už tai reikėtų jam galvą nukirsti. O karalius sako:
– Iki trijų sykių dovanoju.
O kada jau parėjo į savo dvarą, kada jau sutuoktuves kėlė, atnešė jam taurę vyno su nuodais, tada tas tarnas davė per ranką karaliui – tas išmetė tą taurę, išliejo ir sukūlė. Kiti vėl ėmė rėkt:
– Už tokį darbą verta galvą nukirsti.
Karalius, atsiminęs, kad jis jam tiek daug gero darė, sako:
– Ik trijų sykių...
O kad jau po svodbai išjojo ant medžioklės į girią o kits tarnas, paskui jodams, mierijo karalių nušauti, kad jam jo pati liktų, o šits, pamatęs, kad jau nori šauti karalių, tą tarną nušovė, tada kiti visi suriko:
– Karalių nušaut norėjo, tik tarną nušovė!
Tas karalius pamislijo, kad jau kelintusyk [tas tarnas] priešingai daro, – išdavė jį ant pakorimo. O kada jau prie kartuvių stovėjo, prašėsi, kad jam duotų iššnekėt, ką jis tur, – pavelijo jam. Tada jis pradėjo pasakot nuo pradžių, kaip jie su karalium važiavo pas mergas, kaip nerado tokią gražią mergą niekur kaip ta, kur išpiešta buvo, ir išpasakojo tą atsitikimą, kaip atlėkė trys laumės, sutūpė ant laivo, šnekėjo pirmutinė: „Kaip, – sako, – karalius parvažiuos, ant kranto atves karaliui širvą žirgą, išteptą nuodais, – kaip tik karalius sės ant jo, apims visą nuodais, ir bus mirtis. – Sako: – Kad kas girdėtų o tai padarytų, tą žirgą nušautų, tai karalius liktų gyvas, o tas, katras tą žirgą nušautų, pavirstų iki kelių kojų į akmenį“. Žiūrėkit – jau mano kojos iki kelių akmuo!
Pažiūri – jau kojos iki kelių akmuo! Sako jam karalius:
– Jau gana, nepasakok.
– Tai kas jau iš manęs: jau kojos akmenij. – Sako toliau: – Antra laumė sako: „Dar nebus gana. Kad jau tas karaliūnas sutuoktuves kels, atneš jam taurę vyno su nuodais. Tai kad kas tą taurę jam iš rankų išmuštų, tai jis liktų gyvas. O kad kas žinotų o tai padarytų, tai pavirstų iki juostai į akmenį“. Žiūrėkit, jau aš iki juostai akmuo! O trečia laumė sako: „Dar jam ir to nebus gana. Kada jau po svodbai išjos karalius medžiot, tai jo tarnas jį nušauti bandys. Tai kad kas žinotų o tai padarytų, tą tarną nušautų, tai karalius liktų gyvas, o tas – pavirstų visas į akmenį“. Toliaus sakė laumės: „Karaliui gims sūnus. Tai kad tam vaikui įpjautų pirštą, išlašintų kraujo o tuom krauju pateptų tą akmenį, tai būt vėl žmogus“.
Ir pavirto visas į akmenį ir liko stovėt pas kartuves.
Nė ilgai, nė trumpai trukus karaliaus gimė sūnus. Tėvai labai tą kūdikį mylėjo ir negalėjo su juom pasidalinti: žaidė su juom, viens traukė, kits laikė – ir pertraukė vaiką pusiau... Dabar karalius atsiminė, kad reik su tuom krauju patept tą akmenį, tai bus žmogus. Nuėjęs karalius patepė tą akmenį su krauju – tas tuojaus stojo žmogum. Tas žmogus, parėjęs pas karalių, sudėjo tą vaiką gražiai į krūvą, patepė su tuom pačiu jo krauju – sugijo ir atgijo! Kokios ten paskui buvo linksmybės, koki benkietai! Ir aš ten buvau, gėriau, valgiau, burnoj nieko neturėjau, per barzdą varvėjo.

(A. Berteška iš Ožkabalių.)

PATEIKĖJAS: Adomas Berteška

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabaliai, k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 225-229, Nr. 25
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal