Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2818&FId=4817&back=home

PAVADINIMAS: [Varguolio ir turtuolio dalia]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Gyveno du broliu vienoj vietoj: vienas baisiai turtingas, antras suvis pavargęs.
Vieną kartą vaikščioja tas varguolius apie savo javus – žiūri, kad jo varpos nuskabinėtos. Ale naktyje aina jis sergėt, kas jo varpas skabinėja. Atėjo tokia daili merga iš girios, ima skina jo varpas ir meta į to turtingo javus. Pasigavo jis tą mergą ir ėmė mušti. Sako:
– Tu mane nemušk, nes aš jam teip turu daryt, nes aš jo dalis.
– Na, kad tu jo dalis, n’o kur mano?
– Tavo dalis rūdynuos rūdyja.
– N’o kaip aš galėčiau rasti savo dalį?
– Tu nueik į girią, rasi trišaką medį, o tame medyje rasi sėdinčias tris mergas. Dvi bus linksmos, o trečia liūdna, susiraukus – tai ta tavo dalis. Tai tu tą mergą iš medžio ištrauk o tol duok su kančium, pakol prisižadės tau dalia būti.
Jis, padėkavojęs tai mergai, išėjo į girią to medžio ieškot. Bevaikščiodamas toj girioj atrado tą trišaką medį ir mergas ant šakų sėdinčias. Žiūri – dvi linksmos, o trečia liūdna, susiraukus. Jis tą susiraukėlę išsitraukė ir ėmė su kančiumi mušti. Anoj klausia:
– Už ką tu mane muši?
– Aš noriu, kad tu man būtum dalia, nes aš dalies neturiu.
Ir teip ilgai jis ją pėrė, kol ji prisižadėjo dalia būti. Sako:
– Dabar aik namon, prisirink vežimą akmenų. Jei neturi baltų paklodžių, tai pasigelbėk nuo kaimynų. Gražiai apdangstyk vežimą, kad niekam nebūtų matyt, ką tu veži, ir vežk karaliui dovanų.
Parėjo namon, prisidėjo vežimaitį akmenų, gražiai apsidangstė – važiuoja. O ta merga jam pasakė:
– Kaip nuvažiuosi pas karalių, sargas tave nenorės leisti. Tai tu sakyk, kad atvežei karaliui dovanų, tai leis. Išeis viens tarnas, klaus, ką atvežei, – tu nesakyk. Išeis antras ir trečias – nesakyk. Kaip išeis pats karalius, tai tu tuojaus tas paklodes atidenk ir išversk. O kaip klaus karalius, ką tu nori už tai, sakyk: ką malonės.
Važiuoja. Pavažiavo galą – rado pinigų ant kelio. Pavažiavo toliaus – sulūžo jam ratas, pirko sau kitą. Pavažiavo dar toliau – rado daugiaus pinigų. Važiavo toliaus – sulūžo vėl jam ratai. Žinoma, kaip senovėje vežimai nekaustyti buvo, pirko sau kitus: pinigų turi. Pavažiavo toliaus – nustipo kumelė. Kas jam vargo – tuojau pirko kitą! Iš didelės kelionės pastipo ir kita kumelka – vėl pirko sau kitą. Teip kad jis bevažiuodamas susitaisė vežimą naują ir arklius gerus! Nuvažiavo pas karalių – sargas neleidžia. Kaip tik pasakė, kad karaliui dovanų atvežė, – įleido. Išėjo viens karaliaus tarnas, klausė, „ką tu čion atvežei“, – nesako, išėjo antras ir trečias – nesako nė nerodo. Išėjo pats karalius, klausia:
– Ką tu čion atvežei?
Teip tas, nieko nelaukęs, tuojaus nudengė ir išvertė. Kada išvertė – tie akmens pavirtę į auksą ir sidabrą. Klausia karalius:
– Ar tu jau visus atvežei, ar dar daug turi?
– Jau visus atvežiau.
– O ką tu nori už tai?
– Ką malonės.
Karalius už tokią didelę dovaną padovanojo jam labai dailų dvarą. Jis parvažiavo į tą savo dvarą ir ponauja rasi dar ir dabar, o tą savo laukelį pametė.
Dasigirdo ans jo brolis, kad jis už vežimą akmenų gavo dvarą, – sako: „Kiek jis ten ant tų sutrenėjusių kumelkų galėjo tų akmenų užkraut... Aš užkrausu tris vežimus gerus, tai aš dar daugiaus laimėsu“. Teip ir padarė. Kaip anas brolis jam sakė, užkrovė tris gerus vežimus, apdangstė paklodėmis – važiuoja. Teip bevažiuojant sunkiai tolimoje kelionėj, tai sulūžta ratai, tai pastimpa kumelės – reik vis už savo pinigus taisyti, taip kad jam bevažiuojant jau pinigų išėjo. O dabar pažiūrėsim, koks dar bus goduolio galas. Davažiavo iki karaliaus dvarui – sargas neleidžia. Sako:
– Karaliui dovanų atvežiau.
Užleido ant dvaro. Išėjęs tarnas klausia:
– Ką tu čion atvežai?
Nesako ir jis, nes ir ans jo brolis teip darė. Išėjo antras ir trečias – nesako. Išeina pats karalius, klausia:
– Ką tu čion atvežei?
Teip jis tuojaus paklodes nudangstė ir išvertė. Kada išvertė daugybę akmenų ant dvaro, karalius sako:
– Tai tu mane laikai ant juoko, tu misliji, kad aš akmenų niekad nemačiau?..
Tuos jo bernus karalius liepė paleist namon, o jį nutarė už išjuokimą karaliaus pakart – ir pakorė.
Tai koks goduolio galas!

(P. Milančius iš Ožkabalių.)

PATEIKĖJAS: Petras Milančius

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabaliai, k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 233235, Nr. 1
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

Spausdinti

Atgal