ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2821&FId=4820&back=home

PAVADINIMAS: [Kurpiaus dalia]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks kurpius, pamarėje turėjo grintelę. Buvo ženots, turėjo du sūnu ir tris mergaites, o toks buvo vargšas, apiplyšęs – nė pats neturėjo ką valgyt, nė vaikam duoti.
Važiavo keliu pro jo tą grintelę vaizbūnai, ir ištiko darganotas oras. Užėjo tie vaizbūnai pas tą kurpių į tą jo grintelę. Vaikai tie jo verkia. Sako tie vaizbūnai:
– Duok tu jiems duonos, kad nežliumbtų.
– O, – sako, – ponai, jau kelinta sanvaitė, kaip neturim duonos.
– N’o kas tu per meisteris, kad tu savo vaikam duonos neturi?
– O, – sako, – ponai, kad nėr dalies, užtai tai teip man aina...
Viens vaizbūnas išsiėmė šimtą auksinų, davė tam kurpiui, sakė:
– Te tau, aik nusipirk duonos.
O kaip sudriskęs buvo, tai jis nė kišeniaus neturėjo. Kaip gavo tuos pinigus, tai ir nešėsi rankoj. Nuėjo į miestą. Nuėjęs nepirko duonos, ale nupirko tris svarus mėsos. Išmainė jam tuos pinigus – liko už mėsą trys auksinai, o kitus netur kur padėti, tai jam pardavikas įsiuvo į kepurę. Aina per miestą. O varna buvo pripratus prie rankų. Toji varna pamatė mėsą – ta jam iš rankų atimt. Tas tą mėsą pakišo po rudine, tai varna jam capt kepurę nuo galvos – kaip nulėkė, teip nulėkė! Jau jis vėl nieko neturi. Aina namon, sako:
– Kad nėr dalies, tai vis teip yr.
In miestą suvaikščiot – tai jam trukdavo tris dienas. Pamatę vaikai pareinant rėkė:
– Tėtis pareina, duonos parneša!
Parėjo – duonos nė kąsnelio. Pati klausia:
– N’o kodėl duonos neparnešei?
O jis sako:
– Kad nėr dalies. Atlėkė varna, nugriebė kepurę su pinigais ir nunešė...
Ar už sanvaitės atvažiavo vėl tie vaizbūnai. Sako:
– Aime in tą grintelę pažiūrėt, ar jis už tą šimtą pirko duonos.
Atėję atrado vėl tuos vaikus verkiančius, be duonos. Sako:
– Ko tu neduodi jiems duonos?
Sako:
– Ponai, kad neturim jau kelinta sanvaitė.
– N’o kur tu padėjai tą šimtą auksinų, kur aš anąsyk tau daviau?
– Ant duonos. Bet kad nėr dalies, tai vargas gyvent! Nuėjau į miestą, nupirkau tris svarus mėsos, o kaip aš neturėjau kišeniaus, tai kitus pinigus mėsininkas įsiuvo man į kepurę. Teip man beeinant per miestą, atlėkė varna ir norėjo man tą mėsą atimt. Aš mėsą pakišau po skverneliu, ale toji varna sugriebė kepurę su pinigais – kaip nulėkė, teip nulėkė!..
– Dabar, – sako jau kits vaizbūnas, – aš tau duosiu šimtą auksinų – rasi mano šimtas bus tau ant naudos. Aik į miestą, už penkiasdešimts auksinų nupirk sau duonos, o už kitus – pačiai ir vaikams drapanų.
Dabar jau jis bijosi neštis į miestą visą šimtą. Nuėjo pas kaimyną apmainyt – o kaimynas nebuvo jam arčiau kaip trys mylios. Už išmainymą liko dešimts auksinų. Parėjo namon, pasiėmė tris auksinus ait duonos pirktų, o kitus pakavojo į tokius supuvusius miltus už durių. Pati klausė:
– Kur padėjai pinigus?
Sako:
– Visus nešuosi į miestą.
Išėjo vėl ant trijų dienų. Nupirko už tuos tris auksinus duonos.
Tuom tarpu į jo tą grintelę atvažiavo puodžius. Jam pailso arkliai, o netur ką duot ėsti. Atėjęs į grintelę, sako:
– Arkliai pailso, rasi turi ką duot paėst?
Sako toj kurpiaus pati:
– Kad mes nieko neturim – ką aš tau duosiu? Jei nori, gali pasiimti: ana už durių yra biskis supuvusių miltų – jei ėstų, tai gali duoti.
Tas puodžius paėmęs tuos miltus kaip pylė – išsivertė tie pinigai. Jis tuojaus tuos pinigus į kišenių, o už tuos neva miltus atnešė kelias pienpuodes, bliūdus, uzbonus ir išvažiavo sau.
Pareina tas kurpius namo – žiūri, kad yra keletas naujų puodų, bliūdų.
– N’ogi kas čion, kad pas mus tiek tų puodų, bliūdų atsirado?
Sako pati:
– Buvo čion puodžius, jam arkliai pailso – prašė pas mane pašaro. Nieko neturėdama, atidaviau tuos supuvusius miltus, o už tuos miltus jis paliko šituos puodus.
Tas kurpius kaip tik išgirdo, kad tuos miltus atidavė, teip ir numirė:
– Na, tai, – sako, – jau tu mano pinigus atidavei. Jau, – sako, – dabar negaliu kur pasidėti...
Nuėjo gyvas į žemę įsikasti. Kaip tik kasa – vis akmuo, kaip tik kur kasa – vis akmuo ir akmuo, niekur jis negali įsikasti.
– Jau kad, – sako, – nėr dalies, tai nėr: nė galą sau pasidaryt negaliu!
Parėjo namon.
Netrukus ale atvažiavo vėl tie pats vaizbūnai su reikalais savo. Aina pažiūrėt pas tą kurpių. Ale kaip jie užklausę pas jį duonos, sako:
– Mes turime su savimi degtinės – ar neturėtum duonos užsikąsti?
Tas kurpius tuojaus atnešė šmotelį. O tas sako, katras antrą šimtą davė:
– Matai, tu davei šimtą – už tavo šimtą nieko nenupirko, o aš už savo šimtą jau gavau duonos. – Sako tas vaizbūnas: – N’o kodėl tu savo vaikus neaprengi?
Sako:
– Oi ponai, kad jau neturiu už ką.
– N’o kur tu tuos mano pinigus dėjai?
– Kad nėr dalies, tai vis teip yr: aš tą šimtinę išmainiau, paėmiau tris auksinus, nupirkau duonos, kitus pakavojau į tokius supuvusius miltus. Man namie neesant, atvažiavo puodžius – šitam atidavė mano pati tuos miltus ir su pinigais.
O tas pirmutinis vaizbūnas sako kitam:
– O tai tau gerai! Tu man galvą ėdei, kad aš neteisingai surinkau tą šimtą, kad aš nusukau nuo žmonių, o štai ir tavo šimtas nuėjo ant niekų!
– Nale aš už savo šimtą gavau nors duonos užsikąsti.
– Dabar, – sako vaizbūnai, – jau matyt, tau pinigai nesiseka, o vaikai netur ką valgyt. Geriaus mes imsiva tavo vaikus augint pusiau: imsiva po vaiką ir po mergaitę.
O kurpius sako:
– Ponai, jau kad neturiu dalies, tai ir vaikus galiu atiduot?! Jau kaip bus, teip bus, ale vaikų neduosiu!
Vaizbūnai:
– Kad neduodi, neduok.
Ir išvažiavo. Važiuodami rado ant kelio pusantro pūdo švino. Sako viens vaizbūnas:
– Reik paimt ir nugabent pas tą kurpių. Jis parduos, rasi gaus kiek ant naudos. O kaip paliksiva, tai jį kits paims.
Paėmę nuvežė tam kurpiui.
Ne po ilgam atvažiavo žūklėjai į tą kampą, kur to kurpiaus buvo grintelė, žvejot. Užmetė tinklą į marias vieną ir antą sykį – neskęsta. Sako:
– Kas tai yr, kad mes šitam kampe pirmą sykį žvejojam, rasi čion yr ir žuvų apstingai, o mums tinklas neskęsta? Aime, – sako, – į tą grintelę, rasi gausim kokių skudurių, pririšim akmenų pasvaras.
Nuėjo pas kurpių. O jis pats nė jokių skudurių neturi, nes jie páts tik skuduriais apsirengę. Sako:
– Aš nieko neturiu, turiu tik pusantro pūdo švino. Jei norit, tai galit pirkti tą šviną, tai turėsit pasvaras.
Pradėjo derėt. Įsiūlo jam dvidešimts auksinų – neparduoda. Sako žūklėjai:
– Na, tai teip tikim: mes, kad gerai sekasi, pagaunam šešiasdešimts – aštuoniasdešimts pūdų žuvų. Tai, jei nori, už tą šviną tegul bus tau pirma valksmė.
Tas kurpius pamislijo: „Kad tiek daug žuvų pagautų, tai man be duonos užtektų ant metų maisto“, – sutiko ant to, atidavė tą šviną. Tie sukapojo tą šviną, padarė pasvaras, užmetė tinklą – pagavo tik septynias žuvis. Ale žuvys nemažos, kad svėrė po penkioliką svarų. Kurpiaus buvo penki vaikai ir jiedu du – ir žuvys septynios: visiem po vieną. Tas žuvis ėmė darinėt – rado kožnoj po septynis akmenukus, tai iš iš viso tų akmenukų keturiasdešimts devynis rado. Išvirė žuvis, suvalgė. Jie nežinojo, kas tai per akmenukai būtų, – bovijosi su jais vaikai.
Ėjo žydas pamare, pagedo jam čebatas – užėjo pas tą kurpių pataisyt. Žiūri, kad vaikai bovijasi su brangiais akmenais. Sako žydelis:
– Rasi parduotum tu šituos akmenis?
– Gali pirkt.
– Jei norėtum ant tikro, tai aš tau duočia penkis auksinus.
Jau tas kurpius tuojaus dasiprotėjo, kad tai ne prasti akmenukai. Sako:
– Kad aš turiu už penkis parduoti, tai velit tegul vaikai bovijasi.
Žyds:
– Ar žinai ką? Ant tikro aš tau duosiu dvidešimts auksinų.
– Jau kad aš už dvidešimts turėčiau parduot – tai jau gana...
Tas žyds jam siūlinėjo siūlinėjo – įvarė į du tūkstančiu:
– Ir daugiau jau, – sako, – neverta.
Tas kurpius mislija sau: „Du tūkstančiu yr jau geri pinigai“, – jau tam žydui atidavė tuos akmenukus, gavo du tūkstančiu. „Dabar jau aš čion su pinigais tik nebūsiu: aisiu į miestą“. Ėmęs savo tą grintelę uždegė ir nuėjo į miestą pas vieną žydą. Tas žydas labai buvo turtingas: jis turėjo traktiernę ir dvarą, sodą gražų prie traktiernės, o kaip tas kurpius, būdavo, ateina ubagaudamas, tai tas žydas gana gerai jį pažino. Atėjęs pas tą žydą, sako:
– Rasi tu man parduotum savo gyvenimą?
Tas žydas norėjo iš jo pasijuokt, nes žinojo, kad jis ubagas. Sako:
– Gali pirkt.
Kurpius:
– Kiek nori?
– Penkis šimtus auksinų.
Kurpius keturis šimtus duoda.
– Ne, be penkių neparduosiu.
– Na, tai jau duosiu penkis šimtus.
O pirmiau tam žydui siūlė už jo turtą du šimtu tūkstančių. Tas žydas, iš jo juokdamasis:
– Na, tai aiva į kanceliariją – parašysim aktą, kad tu nuo manęs perki.
Mislija sau žydpalaikis: „Kaip nueisiva, o jis, tas ubagas, neturės pinigų, tai gaus nors kokią penkiasdešimts į subinę“. Ale nuėjo į kanceliariją. Sako žydas:
– Na, duok pinigus.
– Pirmiaus, – sako kurpius, – tegul parašo aktą, kad jau aš nuperku.
– Gerai.
Tuojaus parašė, kad parduoda už penkis šimtus auksinų savo gyvenimą.
– Na, dabar skaityk pinigus!
Tas kurpius tuo iš kišeniaus penkis šimtus padėjo ant stalo, sako žydui:
– Na, aik pasiimk pinigus.
To žydo ir blusos numirė! Paskui tas žydas ir šiaip, ir teip teisinasi, kad jis tik žertavodamas norėjo parduoti:
– Argi aš iš teisybių už tiek parduosiu?!
O kurpius:
– Reikėjo prašyt daugiau – būčiau daugiau davęs.
Ir tuo tą žydą išmetė, o pats nuėjo gyvent į tą traktiernę. Tuojaus už atliekamus pinigus nupirko sau, pačiai gražias drapanas – ir ponauja. Ale jis nieko traktiernėje neišmano – paėmė šinkorių.
Po kelintam mėnesiui atvažiavo tiedu vaizbūnu, kuriuodu buvo jam po šimtą davę. Jiedu ten išgėrė, pavalgė, ale, tam šinkoriui išėjus kur, svečiai norėjo užmokėt. Klausia:
– Kiek reiks?
Kurpius, nežinodams, ką kas verta, prašė už kožną daiktą trigubai. Tie vaizbūnai jo nepažįsta, kas jis per vienas, sako:
– Mums ne pirmas sykis čion užeit – niekad mes tiek nemokėjom, o dabar nori trigubai.
Tie vaizbūnai jį veda į policiją. O jis jiems sako:
– Ponai, gal jūs manęs nepažįstate? Kad jūs pas mane valgytumėt ir gertumėt per kiek sanvaičių, aš nuo jūs nieko neimčiau: aš esu tas kurpius, kur jūs man davėt po šimtą auksinų.
Išpasakojo, kaip jam parėjo gauti pinigų, kaip jis nupirko nuo žydo ir t. t., ėmė gerai su jais gerti, uliavoti. Paskui nuėjo į sodą. Ten varnos turėjo lizdą. Tos varnos besipešdamos išmetė iš medžio kepurę. Žiūri – jo ta pati kepurė su tuomi šimtu. Tada tie vaizbūnai įtikėjo anam, kad jam buvo varna nunešus pinigus. Jau jis dabar turėjo dalį ir paguodą. Paskui dar gerai jis su tais vaizbūnais pasilinksmino ir liko ponu.

(P. Milančius iš Ožkabalių.)

PATEIKĖJAS: Petras Milančius

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabaliai, k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 237-244, Nr. 3
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal