Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2822&FId=4822&back=home

PAVADINIMAS: [Kaip bernas surado dalią]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks bernas. Jis tarnavo pas vieną ūkininką, o kad pasibaigė metai, prašė algos. Sako:
– Tavo alga sudilo.
Gavo jis ten nuo to ūkininko porą skatikų, aina jis toliau. Nuėjo pas kitą ūkininką:
– Ar nereik berno?
Sako:
– Gali likt. Kiek nori algos?
O po grinčią vaikščiojo gaidys. Sako:
– Duosi tu man šitą gaidį didįjį.
Ūkininkas mąsto sau: „Ar jis durnas, ar ką, kad jis tik nor gaidį algos. Ale kad gerai dirbs, tai aš jam duosiu teip kaip kitam bernui“.
– Na, – sako, – gerai, gausi.
Jis ten buvo metus, o tas jo gaidys per metus teip sudilo, kad pavirto į tokį kaip mažiausias žvirblukas, ale labai gražiai giedojo. Per Kalėdas pasiėmęs tą gaiduką, aina toliau. Atėjo pas kitą ūkininką, sako:
– Ar nepriimtum už berną? – dar jis nor metą bandyt, kaip jam ais.
Tas ūkininkas sako:
– Gali likt. Kiek nori algos?
Sako:
– Tu man šitą gaiduką gerai išlesysi ir duosi man tą didįjį akmenį.
O akmuo labai didelis ant kiemo gulėjo. Sako:
– Gerai.
Liko bernaut. Tą gaiduką lesina, o jis bernauja. Ir kuo tolyn, tuo tolyn vis tas akmuo dyla – ant Kalėdų sudilo visai, kad ką tik matyt. Atėjo Kūčia. Pasiėmė tą gaiduką ir tą akmenuką ir aina sau – jau mato, kad jo alga sudilo, jei ir toks akmuo, o sudilo! Aina jis toliau. Nuėjo į karaliaus dvarą. Ėjo tuomlaik karalius su savo vaikais pasivaikštinėti, ir jis ten pritapo. Tą gaiduką pasitupdė ant delno – tas gaidukas užgiedojo. Išgirdo karaliaus duktė, kad teip gražiai gieda, – sako:
– Tėveli, nupirk man šitą gaiduką.
Karalius nupirko, o šis bernas jam išpasakojo savo vargą – kad jis neturįs dalies. Karalius jam jokią rodą nedavė. Nuėjo sau, o ta karaliaus duktė sako:
– Tėveli, reik jam ženytis – rasi jis galėtų iš pačios dalies gyventi.
Tėvas ant jos perpyko, kad ji jį mokina, – pašaukė tą berną, o apkarstęs ją kokiais lapais, apženijo ją su tuom bernu ir abudu išvarė.
Aina dabar abudu per miestą nieko neturėdamu. Nuėjo į miestą, susėdę sėdi ir verkia. Ale toj pana sučiuopė savo vystėje du skatiku – padavė jam, sako:
– Aik, rasi ką gausi nupirkt.
Nuėjo. Žmogus turėjo šieno parduot – nusipirko jis už du skatiku šieno.
Atvažiavo žmogus pakeleivingas, sako:
– Kad kur gaučiau šieno nusipirkt.
Tas sako:
– Aš turiu šieno – gali nuo manęs. Duok man aštuonis skatikus – ir te.
Tas žmogus pažiūrėjo, kad yr nedaug šieno: „Ale kur aš dar čion aisiu ieškot...“ – užmokėjo jam aštuonis skatikus. Šits už tuos aštuonis skatikus vėl pirko šieno, tą šieną vėl pardavė – gavo šešioliką.
– Na, – sako į savo paną, – jau turu šešioliką skatikų.
– Dabar, – sako toj pana, – aiva, už tą šešioliką skatikų nors kiek pavakarieniausiv.
Nuėjo į karčemą, kiek tiek pavalgė, – o buvo vieno pono tam mieste labai dailus didelis mūras, ale jau be langų, apleistas, – nuėjo į tuos namus ir apsinakvojo. Atsigulėjo jie ten, kol norėjo. Iš ryto jau ais jiedu tolyn. Aina toj pana per duris – užsikabino jai vystė po slanksčiu už plytos, ir kaip patraukė, išplėšė plytą iš po durių. Žiūri – po tąj plyta baisiai didelis katilas auksinių pinigų! Tuos pinigus išėmė, nupirko tą apiplyšusį namą, gražiai aptaisė – gražiausias mūras visame mieste!
Ale karalius kaip, būdavo, kitąsyk atvažiuodavo į tą miestą, tai tam name vis, būdavo, nakvoja. Atvažiavo vėl ir liepė, kad jam tą mūrą įtaisytų pergulėt. Ten jam viską pataisė kuo no geriausia. Iš ryto kaip pradėjo nešt visokius gėrimus, valgius, kad tas karalius kiek kartų buvo tam mūre, niekados seniaus jam teip nebuvo. Klausia pas tarną:
– Kas tai yr?
Sako:
– Nauji čion ponai atėjo, tai nor jus priimti.
– Pašaukit, – sako, – tuos ponus, aš juos norėčiau matyti.
Ogi ateina pas jį tas jo žentas ir duktė, katruos jis pamatęs labai džiaugės, kad teip greitai o jie teip prasigyveno. Paskui dovanojo jiems didelius turtus, ir jie ten rasi ir šiandien gyvena.
Ir teip apsiženijęs gavo bernas dalį.

(Ona Bas... iš Ožkabalių.)

PATEIKĖJAS: Ona Basa[navičienė?]

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabaliai, k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 244-247, Nr. 4
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

Spausdinti

Atgal