Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2833&FId=4832&back=home

PAVADINIMAS: [Giltinė butelyje]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vienas žmogus, vargingai būdamas, susiderėjo pas ūkininką už berną, kad valgindintų, duotų drabužį ir algos – barščių uzbonuką. Jis, išbuvęs metą, pasiėmė uzbonuką su barščiais ir aina keliu, nežinodamas, kur pasidės. Ale kaip jis buvo pripratęs su kitais draugystėje savo maitnastį valgyti, tai turėjo paprotį viens nevalgyt, nors jis tada labai norėjo. Beeidams toliau keliu, sutiko senelį, kurį paklausė:
– Kas tu asi?
– Aš asmiu Dievas, – atsakė senelis.
– Kad tu Dievas, tai aš su tavim nevalgysiu, nes tu asi neteisingas užtai, jog vieniem duodi didelius lobius, o kitus varguose palieki, kaip ir mane.
Tai pasakęs, nuėjo toliau ir ant kelio sutiko moteriškę, ateinančią prieš jį. Šitos paklausė:
– Kas tu asi do viena?
– Aš giltinė, – atsakė moteriškė.
– Kad tu giltinė, tai gerai, būsi mano sėbre. Sėskiva čion pakelij, aš turiu barščių, ir valgysiva.
Jiedu pavalgę barščių, atsisveikino ir aina keliu kožnas sau. Ale dar prieš tai giltinė jam pasakė, kad jis būsiąs turtingas per vaistytojystę ir jiedu visados matysis:
– Kaip aš stovėsiu pas kojas ligonio, tada tu jį pataisysi, uždavęs noris kokių žolių, o kiti vaistytojai neišgalės. Kad būsiu pas galvą ligonio, nevaistyk, nes mirs.
Tas žmogus bevaistytojaudamas nulobo dideliai, jog dvarą nusipirko. O kada jo sūnus gimė, paprašė giltinę į podes. Šita dabar baisiai į puikybę pasikėlė, kad padarė ant svieto garsingą vaistytoją, o tas ją pavadino per benkietą į podes.
Vieną kartą tas žmogus, aidamas keliu, sutiko tą patį senelį ir pasisakė jau pralobęs. Tas senelis, norėdamas giltinę pamokint už tai, ką į puikybę pasikėlė, davė jam bonką, tarydamas:
– Kaip tu vieną žmogų taisysi, o giltinė stovės pas galvą ir norės jau pjauti, tada pasakysi: „Lįski per Dievo valią į šią bonką“, – ir ji įlįs.
Teip pamokinęs, senuks išnyko iš akių.
Tas žmogus teip ir padarė. Taisydamas vieną ligonį, matė, jog giltinė stovėjo ties jo galva ir grasinosi su pirštu, kad negydytų, nes jį patį pjaus, o jis, priėjęs prie giltinės, tarė:
– Kad tu mane nori pjaut – lįsk per Dievo valią į šią bonką!
Tiktai suburzdėjo, kaip giltinė įlindo bonkon, kurią žmogus užkišęs parsinešė namon ir pastatė kampe po suolu. O tas ligonis pasitaisė.
Pakol giltinė tupėjo bonkoj, Dievas nė vieną dūšią nesulaukė ainančią nė dangun, nė peklon. Tas žmogus ir užmiršo, ką giltinė sėdi bonkoj. Tik keturiems metams praėjus, užėjęs bonką po suolu, paklausė:
– Kas čion?
Giltinė, sudžiūvus nei šakalys, atsakė:
– Aš, kūma tavo.
Kaip tik jis atkišo bonką, giltinė išlindo sudžiūvus teip, jog nepanėšėjo į žmogų. Perpykus tik čiupt už gerklės ir papjovė savo kūmą daktarą. O jo vaikas, giltinės krikštų sūnus, gyvenęs, sako, tris šimtus metų!

(Užrašė V. Vaičaitis iš Ožkabalių.)

FIKSUOTOJAS: Vincas Vaičaitis

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 248-249, Nr. 1
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

Spausdinti

Atgal