Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2913&FId=4919&back=home

PAVADINIMAS: [Velnias, nuskriaudęs vargšą, vėliau jam padeda]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kad kitąsyk gyveno vidurij girių senas diedelis. Turėjo pirkęs grumto senos gelminės. Norėdamas senukas padaryti sau dirvą, lupo iš žemės supuvusius kelmus ir lygino duobes.
Vieną kartą buvo įsidėjęs duonos pietum. Tada atbėgo velniukas ir tą duoną jam nematant sutrupino. Atėjęs senelis pas duonutę užkąsti pietų randa teip sutrupintą, jog jau jokiu būdu negalėjo valgyti. Nieko senelis neužpykęs, tik tiek da pasakė:
– Tės’ Dievui ant garbės. Ką darysi, kad jo tokia valia.
O pasilsėjęs kasė nevalgęs iki vakarui.
Velniukas, sugrįžęs į peklą, kada turėjo išduoti skaitlių darbų, Liucipieriaus buvo klaustas:
– Ką tu padarei dėl savo motinos peklos?
– Vienas žmogus kasė girioje kelmus, o jis turėjo įsidėjęs duonos pietum – ėmęs jam ir sutrupinau.
– Na, o ką jis an to sakė?
– Nieko nesakė, tik atidavė Dievui garbę, sakydamas: „Tės’ Dievui ant garbės“.
An to Liucipierius užpykęs pasakė:
– Už tai, jog tu jį ne tik ką į grieką neįvedei, ale da jis ir Dievui padėkavojo, turi eiti pas jį tris metus tarnauti.
Palikęs peklą, atėjo pas senelį ir da su savim atsivedė du ožius.
– Padėk Dieve, tėvai.
– Dėkui dėkui.
– Ar nepriimtum mane ant darbo?
– Bijok Dievo, vaikeli: aš patsai neturiu ką valgyt, oigi kur gausiu dėl dviejų...
– Tėvai, du dirbsiva – dviejų ir dalis bus...
– Na, gerai... A ką tu norėsi algos?
– Nieko mā nereiks, tik ką manęs tris kartus paklausysi...
– Tai gerai, galėsiva susitaikyt.
Velniukas ėmėsi tuo prie darbo. Veik trigubai daugiau išlupdavo kelmų neg senis.
Vieną kartą pamatė atvažiuojant keliu poną karietoje su ketverta arklių. Ir netoliese juodviejų apklimpo pelkėj karieta. Nors plakė arklius, kiek galėjo, bet karieta nė iš vietos nesikrutino. Tada velniukas pradėjo juoktis:
– Na, tai tau, pon..., tokių ketvertą arklių iš tokios mažos pelkelės neišveža... Kad aš šituos savo mažus ožiukus užkinkyčiau, tai švilpdama išeitų.
Pons supykęs sako:
– Na, jeigu juodu išveš, tai aš mainau ketvertą savo arklių ant tų dviejų ožių.
– Mainom, pon. Kinkykite lauk arklius – pamatysit...
Pakinkė ožius. Bematant – tuo išvežė. Sumainė: pons sau nuvažiavo su ožiais.
– Na, seni, tai tau įtaisiau ketvertą arklių. Du parduosim, tai bus duonos, o du pasiliksim sau prie lauko dirbimo. Dabar gana tuo kartu kelmų lupti, o eiva pasiieškoti da apsirėdymo.
Nusivedė velniukas senį į beržyną, ir pradėjo tošis nuo beržų lupti ir vynioti į ritinius. Susikrovė į vežimą, nuvažiavo į miestą – pasidarė iš tošių ploni puikūs audimai. Tada velniukas užšaukė:
– Kas nori pirkt audimų arba mainyt plonus ant storų lygia dalia?..
Kiekvienas nešėsi storus apsimainyt ant plonų. Teip prisikrovė dykai pilną vežimą audimų ir parsivežė namo. Dabar velniukas sako:
– Turiva arklius ir drabužio, o reikia duonos. Pinigai tegul lieka ant reikalų, o eiva į kokį dvarą kult grūdų.
Sutarė ir išėjo. Nuėjo į vieną dvarą, susiderėjo su ponu: už iškūlimą pilno kluono tiek grūdų galės semtis, kiek galės juodu panešt. Neilgai laukę griebėsi už darbo. Nesubėgo kelios dienos – iškūlė visus javus. Tada velniukas liepė senį eiti namo ir sakyt savo bobai, kad pasiūtų maišą didelį, tokį didumo, kad nors tilptų nuo Nemuno tiltas. Kada atnešė maišą gatavą, paprašė poną prie mieravimo uždarbės. Iš sykio ponas, pamatęs maišą, nusijuokė, sakydamas:
– Na, na, mažu da reiks iš svirno pridėti...
Ale kaip pradėjo semti į maišą, mato, kad mažai lieka ant grendymo. Ale vis pons mislina: nepaneš. Prisisėmė pilną maišą, padėkavojo ponui, atsisveikino, užsimetė [velnias] ant pečių, ir eina namo. Pons, pamatęs, kad jau ne baikos, liepė paleist bulių, kuris buvo gerai įpenėtas ir teipgi vydavosi žmonis, einančius pro kaiminę. Sako [ponas]:
– Pasivijęs pradurs maišą, o kaip pabirs ant kelio, susisemsime, nes kitaip mums badą padarys.
Ale to tik reikėjo... Bulius atbėgo riaumodamas paskui ir vos nepaspė pribėgt artyn – velnias pagriebė už kojos, užsimetė ant maišo viršaus, atsisukęs da kartą ponui padėkavojo, sakydams:
– Dėkui ponui: ir paviržio atsiuntė.
Teip sau ir parsinešė namo. Sako:
– Na, seni, turi arklius, turi pinigų, turi duonos ir mėsos – sudie! Dabar sau gyvękie...

FIKSUOTOJAS: Juozas Kovas

FIKSAVIMO METAI: 1900

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Sabijonai, k., Barzdų sen., Šakių r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Sabijonai, Griškabūdžio vls., Naumiesčio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 440-442, Nr. 74
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 336-338, Nr. 74

Spausdinti

Atgal