ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3019&FId=5030&back=home

PAVADINIMAS: [Šalnos dovanos]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks senas žmogus su boba. Jiedu turėjo grintelę ir labai neturtingi buvo.
Ale vieną sykį, o tai buvo anksti pavasarij, užsimanė toji boba agurkų pasodyt ir iš to pelną gauti, bet kaip dar lauke šalta buvo, tai ji prinešė durpių trupinių ant pečiaus, pripylė ir pasodino agurkų. Tie agurkai jau sudygo, į lapus jau pradėjo aiti – vieną rytą atėjo šalna ir nušaldė tai bobai tuos agurkus. Pamatė toji boba, kad jau agurkai nušalę, –
– Na, dabar tai po mieliausiai, jau visas mano pelnas pražuvo!..
Inpykus ant šalnos, kaip ėmė savo diedui duot į skūrą, kaip ėmė duot:
– Aik, – sako, – tu man tą šalną pagaut ir parnešk – aš jau už tai parodysu!
Aina senis verkdamas: kur jis ją gali pagauti? Nuėjo į krūmus. Žiūri, kad po krūmu žiemių pusėj guli šalna susirietusi. Šis jai duot su lazda! Sako:
– Tu man užmokėk, ką nušaldei agurkus, šiaip aš tave užmušu!
Sako šalna:
– Tu manęs nemušk, aš tau duosu tokią staltiesę. Tą staltiesę pasitiesi ir sakysi: „Iš staltiesės!“ – tai bus gert ir valgyt. Ale tik niekur nenakvok.
Gavęs jis tokią staltiesę aina namon. Pakeliui užėjo į tokią pirtelę pas savo kūmą bobą, ir teko jam ten prašytis į nakvynę. Ta kūma jo priimti nenori, sako:
– Nė valgyt nėr kas, nė nieko.
Tas senis sako:
– Apie valgį nesirūpink, dar aš ir tave patraktieruosu.
– Jeigu teip, – sako, – tai gali nakvot.
Senis apsinakvojo. Tuojaus pasitiesė ant stalelio tą staltiesę ir sako:
– Iš staltiesės!
Teip tuojaus stojo ant tos staltiesės gert ir valgyt. Pasivalgė jie ten visi, atsigėrė. Tas senis ir apsigėrė. Tos kūmos jį užmigdė. Kaip užmigdė, tos bobos paieškojo kitą tokią staltiesę, padėjo tam seniui, o aną paėmė.
Tas senis atsikėlė, paėmė savo staltiesę, išėjo namon. Pamatė boba, kad jau pareina, išbėgo pasitikti. Pamatė, kad staltiesę po pažaste pasikišęs parsineša, – sako:
– Ar tai ta staltiesė verta tų agurkų? Reikėjo man šalną parnešti!
– Tylėk, bobule, bus gerai. Žiūrėk, kas čion bus iš tos staltiesės.
– O kas čia bus?
Tuojaus patiesė ant stalo ir sako:
– Iš staltiesės!
Staltiesė stovi, nieko nėr. Ir vienąsyk, ir kitąsyk – nieko nėr... Toj boba kaip jam ėmė duot, kaip ėmė duot:
– Da tu čia kokius juokus kreti... Aik tu man šalną parneši.
Aina tas senis vėl į krūmus. Nuėjęs vėl atrado dar, kur saulės nenušildinta, šalną gulint. Jis ją vėl su lazda mušt už agurkus. Šalna prašosi, sako:
– Nemušk tu manęs. Aš tau duosu tokį avinuką. Kad pasakysi: „Avinėli, pasipurtyk“, – tas avinėlis pasipurtys – raudoniejie byra.
Jau tas senis mąsto: bus gerai, jau jis bus bagotas. Aina su tuom avinuku. Aidams vėl užėjo pas tas kūmas savo ir vėl apsinakvojo. Jau tos bobos jį myli, duoda gert ir valgyt, nes jos tur iš tos staltiesės. Tas senis vėl apsigėrė, o kaip apsigėręs, tai jau vis drąsesnis, – sako:
– Kaip aš užmigsu, tai tik nesakykit: „Avinėli, pasipurtyk“.
Na, gerai, kaip tik tas senis užmigo, tos bobos jau neiškenčia, sako:
– Avinėli, pasipurtyk.
Tas avinėlis pasipurtė – byra raudoniejai. Tos bobos pamatė, kad byra raudoniejai, – jos tuojaus paieškojo kitą tokį avinuką, jam pririšo į kampą, o aną pakavojo.
Ant rytojaus senis atsikėlė, paėmė avinuką ir išėjo sau. Boba, pamačius pareinant, išėjo pasitikti. Pamatė, kad parsiveda avinuką, – sako:
– Ar tai tas avinas verts tų agurkų?.. O kodėl šalną neparnešei?
Senis:
– Tylėk, bobule, bus gerai. – Tas senis sako: – Avinėli, pasipurtyk.
Jau nė tas avinas purtosi, nė raudoniejai byra! Tas senis jau nežino, kas čia yra, o toji boba:
– Vai, tu vis juokus krėsi?!.
Vėl kaip ėmė duot tam diedui, kaip ėmė duot, – sako:
– Aik, nevidone, parnešk man šalną!
Aina senis vėl ieškot. Ieškojo ieškojo – jau šilčiau, nutirpus, niekaip neranda. Apėjo dar teip jau už krūmo nuo saulės gulint, žiūri – dar nenutirpus guli šalna. Kaip ims duot su lazda! Sako:
– Kam tu mane muši? Aš tau sakiau, kad nenakvotum. Būtum buvęs jau turtingas.
Ale jis nieko neklauso, vis muša. Šalna:
– Nemušk manęs, aš tau duosu tokią bačkutę. Kaip pasakysi: „Iš bačkutės!“ – tai tuojaus išeis daug ginkluotų kareivių.
Pabandė pasakyt:
– Iš bačkutės!
Tuojaus išėjo daugybė ginkluotų kareivių. Pasakė vėl:
– Į bačkutę!
Teip visi suėjo atgal. Paėmęs tą bačkutę, aina namon. Pakelėje aidamas užėjo į tą pirtelę pas tas kūmas. Anos jį gražiai priėmė, sodina ir girdo, valgydina, nes jau jos tur iš ko. Tą senį vėl apgirdė, o tas senis atsigulęs prieš užmigimą teip kalba, – sako:
– Tik jūs nepasakykit „Iš bačkutės!“, nes bus bėda.
Ir pats užmigo. O tos kūmos neiškęsdamos sako:
– Iš bačkutės!
Kaip tik pasakė, tai kaip pradėjo ait, kaip pradėjo ait kareiviai – tik kardai skamba! Jau priėjo pilna grintelė, jau bobos persigando, budina senį:
– Kelk: kas čia pasidarė?!
Senis pabudo:
– A! Tai jūs man vis teip darot! O kur mano staltiesė, kur mano avinėlis?
Bobom gaila, nenorėtų atiduot. Kaip užleido tais kareiviais, tos bobos tuojaus jam viską atdavė. O ans pasakė:
– Į bačkutę!
Visi ten suėjo, o jis, pasiėmęs staltiesę, avinėlį ir bačkutę, aina namon. O jo boba, pamačius pareinant, išėjo pasitikti:
– Ar jau tu šalną vėl neparneši?! Aš tau iš naujo duosu...
Tas senis, supykęs ant bobos, sako: „Palauk, aš tau atlygysiu“. Kaip tik priėjo prie bobos, pasakė:
– Iš bačkutės!
Išėjo daugybė kareivių, liepiant seniui, sudavė bobai gerai per šonus, – suvarė juos vėl į bačkutę. Patiesė staltiesę, sako:
– Iš staltiesės!
Tuojaus stojo gert ir valgyt. Pavalgė, atsigėrė – ir jau turtingai gyveno iki pabaigai gyvenimo savo. Jau tai bobai nereikėjo daugiaus ant pečiaus agurkų sodint.

(Nuo J. Aidukaičio iš Ožkabalių.)

PATEIKĖJAS: Juras Aidukaitis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 268-272, Nr. 1
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal