Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3050&FId=5067&back=home

PAVADINIMAS: [Piemuo ant milžino žirgo]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas žmogus butelninkas, jis turėjo vienturtį sūnų. Kada jau tas jo tėvas numirė, sako sūnus: „Ką aš čion veiksu – aisu į svietą!“ Nuėjo pas vieną ūkininką, susiderėjo per berną. Pratarnavo pas jį tris metus, užmokesnio gavo skepetaitę su duonos kampeliu – aina jis sau tolyn. Bekeliaudamas sutiko tokį senuką – atidavė jam duoną su skepetaite, o tas senuks – o tai buvo Dievas – davė jam tokią dūdutę. Aina jis sau su tąj vario dūdute. Išgirdo, kad karalius reikalauja piemens prie galvijų. Atėjo pas karalių, sako:
– Ar nepriimtum mane per piemenį?
Karalius sako, kad
– Nė viens piemuo neišgano – vis prapuola kasdien po kelis galvijus, tai ir tau prapuls.
Liko pas karalių. Ant rytojaus išginė kaiminę galvijų, gano pagiryje. Ale ten po kalnu stovi didelis akmuo. Iš po to akmens išlindo vienakis milžinas, paėmė kelis galvijus – nusivarė į urvą po akmeniu.
Žiūri, kad jau negerai, jau praganė jis – aina paskui į tą skylę. Inlindo į tą urvą, ėjo ėjo – rado tokią karalystę: didelės pievos, pievose daugybė galvijų ganosi! Klausia tas milžinas:
– Ko tu čia vaikščioji?
Sako:
– Ponuli, ar nenorėtum šokt – aš tau pažaisu.
– Kodėl ne...
Tas ėmė dūduot ant tos dūdutės, o tas milžinas – šokt! Bešokdamas pailso, parpuolė, o tas piemuo prisitaikęs išdūrė jam su kuolu akį, užmušė ir išsivarė didelę daugybę galvijų. Sako karaliui:
– Ne tik ką nepraganiau, ale dar ir daugiau parginiau.
Karalius pamatęs dyvyjosi dideliais dyvais, kad jis tiek galvijų parginė.
Ant rytojaus žiūri, iš kur vėjas. Jis pavėjui į laukus išginė, gano. Ale vėl iš po akmens pakalnėje išlindo dar didesnis milžinas. Užsiėmė kelis galvijus ir nusivarė į urvą po akmeniu. Šitas vėl aina paskui į tą skylę, o įlindęs rado vėl tokią karalystę ir pievose gananties galvijus. Klausia milžinas:
– Ko tu čion vaikščioji?
Sako kerdžius:
– Ar nenorėtum šokt?
Jis ėmė jam dūduot, tas milžinas – šokt! Šoko šoko liežiuvį iškišęs, pailso – parpuolė, o jis prisitaikęs vėl jam tą akį išdūrė, užmušė jį ir užsiėmęs išsivarė visus galvijus. Parginė namon, sako karaliui:
– Nepraganiau savo, ale vėl daugiau parginiau.
Karalius išėjo pažiūrėt – pilnas dvaras galvijų!
Trečią dieną vėl žiūri, iš kur vėjas. Pavėjui išginė į laukus, gano sau. Ogi išlenda iš po akmens dar didesnis milžinas su viena akia kaktoj, kita – pakaušij. Užsiėmė tas milžinas jo galvijų daugelį, nusivarė, o jis vėl paskui jį į tą skylę įlindo. Rado tenai karalystę, didelėse pievose vaikščiojant daugybę galvijų! Sako tas milžinas:
– Ogi ko tu čion valkiojiesi?
Sako:
– Ar nenorėtum tu šokt?
Ir ėmė dūduot, o tas milžinas – šokt! Šoko šoko, pailso, kad nė kojų, nė rankų negali pakelti. Parpuolė ant žemės, o šits priėjęs vėl išdūrė akis, o užmušęs ir tą milžiną, išsivarė visus galvijus iš ten. Parginė namon – jau nelenda ant dvaro galvijai. Sako karaliui:
– Jau parginiau daugybes galvijų.
Karalius išėjęs pažiūrėjo, kad jau nelenda ant dvaro galvijai, – sako:
– Kad tu teip išganei, tai turi būti mano žentu.
Ir tuojaus apženijo jį su savo dukteria.
Ale ne už ilgo šaukia kits karalius ant vainos. Karalius bėdavoja į savo žentą, sako:
– Jau bus negerai – tai reik ait ant vainos.
Sako žentas:
– Pažiūrėsim, kas ten bus.
Ir išėjo. Jis nuėjo tiesiog po tuo pirmu akmeniu į urvą, pasiėmė to milžino žirgą su ginklu, atjojo į vainą. Atjojęs anuos visus sumynė su tuom žirgu, iškirto. Pats nujojo, žirgą vėl ten pastatė, o pats parėjo namon. Karalius nežino, kas toks užvajavojo.
Ale ne po ilgam šaukia jau kits karalius ant vainos. Tas žentas vėl su antru milžinų žirgu sumynė visus.
Ne po ilgam trečias karalius šaukė ant vainos. Tas vėl atjojo su trečiu milžino žirgu, visus ištrempė, ale viens kareivis jam įkirto į galvą, o tas karalius su skepetaite surišo jam galvą. Parėjo jis dabar namon, atsigulė ten, kur jo pati buvo, – serga.
Kada tėvas parjojo iš vainos, toj jo pati, nuėjus pas karalių, sako:
– Aik žiūrėt, koks tavo žentas.
Karalius atėjęs žiūri, kad guli: perkirsta galva – nepažįsta. Ale pažiūri ant skepetaitės – kad galva surišta jo skepetaite, ant katros buvo vardas pravardė karaliaus. Tada jis dasižinojo, kad jo žentas vis tai užvajavojo. Tuojaus jį padarė karalium! Potam kokios ten buvo linksmybės, koki baliai! Ir aš ten buvau, gėriau valgiau, burnoj nieko neturėjau, per barzdą varvėjo.

(A. Berteška iš Ožkabalių.)

PATEIKĖJAS: Adomas Berteška

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 289-291, Nr. 6
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

Spausdinti

Atgal