ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3052&FId=5069&back=home

PAVADINIMAS: [Kvailys palaidoja milžiną]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks žmogus, jis turėjo tris sūnus: du išmintingu, o vieną kvailą. Sako tie sūnūs:
– Ką mes pas tave veiksim? Aisim geriau į svietą!
Išėjo jie. Ėjo ėjo, priėjo girią. Aina per tą girią, priėjo jie vario kalną. Tiedu broliu sako:
– Reik imt to vario.
O tas kvailasis:
– Ką čion imsi. Aime toliaus, rasim geriaus.
Tolyn beeidami, priėjo sidabro kalną. Tiedu broliu tą varį padėjo, ėmė sidabro, kiek pakėlė.
Aina toliaus, priėjo aukso kalną. Tiedu, tą sidabrą padėję, ėmė aukso, kiek tik pakelt galėjo. Aina dar toliaus, rado deimanto kalną. Tiedu broliu padėjo tą auksą, o pasiėmė deimanto, kiek tik pakėlė! Dabar tie išmintingiejai sako:
– Jau mes aisim namon.
O tas kvailys:
– O aš aisu dar toliaus.
Priėjo jis pagiryje tokią grintelę be langų, pilną mėšlų. Jis įėjo į vidų, aslą iššlavė, langus sutaisė, lovą paklojo, berželiais iškaišė, kvietkoms išbarstė, o pats palindo po lova – žiūrės, kas čion bus!
Pareina milžinas nuo kiek mastų didumo – žiūri, kad niekad teip nebuvo. Sakąs:
– Kas čion yr? – Jam labai patiko. – Jei senas, – sako, – būsi mano tėvu, jei sena moteriškė – būsi mano motina, jei jaunas – būsi mano brolis.
Tas atsiliepė:
– Aš.
– N’o kur tu?
– Čion po lova.
– Lįsk šen.
Tas išlindo.
– Na, dabar, – sako, – kad tu mano teip gražiai grintelę iškaišei, tai tu būsi už tikriausį brolį!
Milžinas, kaipo brolį, pavadino jį valgyt. Patiesė abrūsą ir sako:
– Kad čion man būtų gert ir valgyt!
Iš to abrūso rados visokių valgių ir gėrimų. Jiedu pavalgė, atsigėrė.
– Dabar, – sako milžinas, – aiva, aš tau parodysu savo gerą.
Nuvedęs parodė jam tuos kalnus.
– Ale, – sako, – kas čion yr, kad nuo čion imta, čion padėta, o deimanto suvisai nėr? Tu čion pabūk, o aš vysu atimt!
Sako jam tas kvailys:
– Aš tau pasakysu tikrą teisybę kaipo broliui: mano broliai nunešė.
– Na, kad tavo broliai, tai tegul jie vartoja ant gero! Dabar aiva, aš tau parodysu kapines: kaip katras pirma mirsiv, tai čion pakavot...
Ale atsiduso tas kvailys. Klausia milžinas:
– Ko tu teip atsidusai?
– Ką aš neatsidusu!.. Kad tu numirtum, kada aš, toks vabalas, tau tokią didelę duobę iškasčiau ir tokį didelį kapą supilčiau?
Milžinas sako:
– Na, tai gerai – aš pats sau iškasu.
Tas pasiėmė spatą, griebė kelissyk – jau duobė parengta.
– Dabar, – sako, – ale kaip aš tave užkasčiau tokį didelį?
– Na, tai mane po biskį, pakol gyvas dar, kask!
Atsistojo milžinas į duobę, o šits – kast! Užkasė jau tą milžiną iki kelių:
– Na, dabar ar galėsi išlipt?
Tas milžinas kaip šoko – iššoko, o tas kvailys jam sako:
– Na, tai kad tu iššoki, tai kada aš tave galiu užkast?
Tas milžinas vėl stojo ant dugno, tas vėl – kast, tai kast! Užkasė jį iki pažastų:
– Na, – sako, – dabar iššok!
Jau milžinas iššokti negali, jau tik krokia.
– Dabar jau tu išlipt negali, o aš atkast ir tave negaliu. Kojas tavo kirmės grauš, o galvą – musės. Jau, šiaip ar teip, tu, brolau, nelaimingas – aš tave, geriau bus, visai jau užkasu.
– Tai užkask!
Šits tuojaus tą milžiną ir užvertė žemėmis, užkasęs sulygino, sumindžiojo, padarė didelį kapą, kad pažym būtų, – ir parėjo į tą grintelę. O tas milžinas dar jam buvo parodęs tokią mašną, kad iš tos mašnos tiek išeidavo kareivių, kiek norėdavo, ir vėl galėdavo juos atgal suvaryt. Pasiėmęs tas kvailys tą abrūsą ir tą mašną aina į tėviškę. Parėjo. Kur jų tas butas stovėjo, jau išbudavotas dvaras: kaip tie jo broliai parnešė deimanto, tą deimantą pardavė – pasistatė dvarą. Tėvas jo jam duoda valgyt, gert, – o už lango ubagų sėdėjo, – jis tuos valgius per langą išmetė ubagams. Tėvas sako:
– Nemesk jiems, nes jie sotūs.
– N’o ar tau gaila? Aš tau galiu geresnių valgių ir gėrimų duoti!
Patiesė abrūsą ant stalo:
– Abrūse, kad čion man būt valgių ir gėrimų geresnių, kaip karalius valgo!
Tuojaus ir stojo ant stalo. Jie sau pavalgė, atsigėrė. Paskui tas kvailys klausia savo tėvo, sako:
– Ar tu nori karalium būti?
Tėvas atsakė:
– Kodėl nenorėčiau?.. Šitiek žmonių manęs klausytų!
Tuojaus surašė gromatas pas tris karalius, kad stotų ant vainos. Jau tiems nėr kas daryti – tur stot! Susirinko tie karaliai su karumene ant išrinktos vietos – o tas kvailys kaip pradėjo leist iš tos mašnos kareivius, kaip pradėjo lįst – išlindo tokia daugybė! Pamušė tuos tris karalius, atėmė nuo jų žemes, padarė savo tėvą karalium. O koks ten buvo balius bei linksmybės! Šokau gėriau uliavojau. Pasigėręs atsiguliau į pakulas, užmigau. Kaip pradėjo iš armotų šaudyt – griebė pakulų pleistukui ir mane su pakulom įkišo į armotą, tai kaip šovė, ir atšovė čion, kur ir dabar sėdžiu.

(A. Berteška iš Ožkabalių.)

PATEIKĖJAS: Adomas Berteška

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 292-295, Nr. 7
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal