ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3123&FId=5144&back=home

PAVADINIMAS: [Slibinų nugalėtojas]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Trisdešimtoj karalystėj, ant paties krašto dangaus ir žemės gyveno vienas karalius. Jisai turėjo vieną sūnų, katrą jis labai mylėjo.
Ale vieną sykį nuėjo tas karalaitis į sodą pasivaikščioti. Pamatė sode nedidelę drūčiai sumūrytą, apgeležinuotą, su vienu langeliu trobelę, drūčiai užrakintą. Pažiūrėjo per langelį – pamatė sėdintį tokį senuką – visas nuo masto, o barzda nuo sieksnio. Tas karalius jį ten buvo įsodinęs, o tas sūnus apie tą senį nieko nežinojo. Tas senis prašo pas tą karaliūną, kad jam duotų atsigert vandens. Karaliūnas jo pasigailėjo – pasėmęs iš prūdo kaušą vandens, padavė jam. Tas senis vienu mauku išgėrė, o išgėręs jau labai padėkavojo ir sako:
– Jei tau bus kokia nelaimė, tai aš tau būsu pagelbon.
Tas senis tuojaus, vandens atsigėręs, išėjo iš tos trobelės ir tol kilo aukštyn, kol buvo matyt, o paskui suvisai prapuolė.
O tą jo išlėkimą matė ir pats karalius per langą. Sako:
– Na, dabar tai bus! Kas tą senį paleido?
Suvadino dvaronus, klausia, kas tą senį paleido. Nė viens nieko nežino. Atėjo ir tas karaliūnas pas tėvą. Tėvas klausia:
– Ar tu tą senį paleidai?
– Aš jį nepaleidau, aš jam tik daviau vandens atsigert iš prūdo.
– Kad tu teip padarei, – aš jį laikiau per tiek daug metų, o tu dabar paleidai, – reiktų tave duot nužudyti. Ale kad pats prisipažinai, tai aš tave teip nekorosu, tik tu aik sau iš mano žemės, kur tave akys neša!
Atsisveikinęs tėvą, padėkavojęs už duoną, druską, auginimą, aina jis sau, pats nežinodamas kur. Atėjo į vieną karalystę, užėjo į karaliaus dvarą, prašosi pas tą karalių, kad jam duotų kokią tarnystą savo dvare. Karalius jį priėmė prie važnyčių. Gavęs tarnystą, trūsėsi prie savo darbo.
Ale vieną sykį, išėjęs už dvaro, mislija apie savo karalystę, kad jis karaliaus sūnus, o dabar tur tarnauti svetimam. Ale iš kur buvęs nebuvęs atsirado pas jį tas senis nuo masto, barzda nuo sieksnio:
– N’o ką, karalaiti, tu mane išgelbėjai iš tokio vargo, tai dabar aik šen su manimi, aš tave gerai pamylėsu.
Ir nuėjo pas tą senį abudu į jo trobelę. Kad atėjo į tą trobelę, tas senis pavaišino jį – atnešė jam ketvirtį viedro vyno:
– Na, te tau šitą vyną – vienu mauku išgerk!
Padavė jam. Tas karaliūnas teip ir išgėrė.
– Dabar, – sako, – aik laukan, rasi akmenį nuo penkių šimtų pūdų – paėmęs pakelk!
Nuėjęs tas karaliūnas, paėmęs tą akmenį, permetė per galvą! Atėjo į trobelę – klausia senis:
– N’o ką, ar pakėlei?
Sako:
– Permečiau per galvą.
– Gerai, kad permetei. Dabar te tau pusviedrį vyno – išgerk!
Kaip tik padavė, vėl vienu mauku išgėrė.
– Dabar, – sako, – aik laukan, rasi akmenį nuo tūkstančio pūdų – pakelk tu jį.
Karaliūnas išėjęs, paėmė tą akmenį, permetė per galvą teip kaip kokią lazdą. Atėjęs klausia senis:
– N’o ką?
Sako:
– Permečiau per galvą kaip kokią lazdą.
– Dabar te tau viedrą vyno – išgerk!
Kaip jam padavė, šis vienu mauku vėl išgėrė.
– Na, dabar aik laukan, rasi tūkstančio penkių šimtų pūdų akmenį – pakelk tu jį!
Išėjęs, paėmęs tą akmenį, permetė per galvą kaip kokią ten plunksną. Sugrįžo į trobelę. Sako senis:
– N’o ką, ar pakėlei?
– Paėmęs permečiau per galvą teip kaip kokią plunksną, – pajuto savyje didelį pajiegumą!
– Dabar, – sako senis, – jau dabar gerai pajiegi. Gali sau grįžt pas tą karalių.
O kad sugrįžo vėl pas tą karalių, klausė vyriausias to karaliaus važnyčia:
– Be mano daleidimo kaip tu galėjai išeit ir teip ilgai neparėjai?
Ir drožė su ranka jam per veidą. Užpykęs karaliūnas ant to važnyčios, tai kaip jis davė atgal, tai važnyčios galva, nutrūkus nuo pečių, nulėkė už kelių lygiai varsnų! Kaip jis pats ėjo, tai ir galima buvo jį nuvest: sugriebę kiti nuvedė jį pas karalių. Karalius klausė:
– Kodėl tu jį užmušei?
– Aš jį nenorėjau užmušti, aš jam tik skolą atdaviau.
Karalius nepiktas buvo, jam nieko nedarė – liepė ait vėl prie savo darbo.
Ale ne po ilgam ateina pas tą karalių nuo masto dieduks su žalvario galva, su geležies rankom, su švino lazda, atneša laišką nuo vandeninio karaliaus. O kad karalius atplėšęs perskaitė – vandeninis karalius liepiąs, kad atvestų savo dukterį ant tos ir tos dienos pas jūres smakui ant prarijimo trigalviui. „O jei neatvesi, – rašo, – tai tavo visus žmones suėsu, o tave patį paimsu į vergus vandeninės karalystės“. Nėr ką daryt – pažadėjo atvesti. Karalius sušaukė savo visus dvaronus ir vyresnėlius, klausia, ar negalėtų katras gelbėt jo dukterį nuo tokios baisios mirties, pažadėjo: tas žentu būsiąs, katras ją apgintų nuo tos nelaimės. Atsirado viens vyresnėlis, sako:
– Rasi aš galėsu gelbėt.
Kada jau atėjo toj diena, išgabeno paną į pajūrį, ir jis, tas vyresnėlis, paėmęs kelias dešimtis kareivių, nuėjo smako laukti. O tas karaliūnas, gavęs žinią apie tai, paėmęs savo kardą, ir jis nuėjo į pamarį – o pamarij buvo tokia trobelė, kur laukė pana smako. Susidrumstė jūrės – išeina smakas. O anas apgynėjas, pamatęs smaką, su savo kareiviais ir tarnais – į girią ir žiūrės, kas čion dėsis... Ir kada jau smakas norėjo ait prie trobelės, teip šits karaliūnas kaip davė kardu – visos trys galvos nukrito. Pats jis apsisukęs kaip nuėjo, teip nuėjo! Tas, katras tą paną buvo ketinęs gelbėt, išlindęs dabar iš girios, atėjo pas paną, sako:
– Jei tu sakysi, kad aš tave išgelbėjau nuo smako, o ne ans, tai bus gerai, o jei ne, tai aš tave įmesu į jūres.
Toj pana, nuo smako išbailyta, o dar jai mirčia baugina, – sako:
– Sakysu, tik nieko nedaryk!
Pargabeno ją pas karalių – sako karaliui, kad jis ją išgelbėjęs. Džiaugsmas karaliui, kad duktė sveika sugrįžo. Pakėlė didelį bankietą ir sako:
– Dabar tu mano būsi žentas.
O ta karalaitė jo nenor – ji nor dažinot, kas toks ją apgynė. Rengia jau iš palengvo svodbą, o ta karalaitė sako:
– Aš labai išsigandus – tegul ta svodba bus už metų.
O tas apgavikas norėtų, kad tik graičiau!
Ale už kelių dienų vėl nelaimė: ogi ateina pas karalių senuks nuo masto, su misingio galva, su geležies rankom, su švino barzda. Atnešęs gromatą padavė karaliui. Karalius atplėšęs rado, kad atsiųstų karalius dukterį už trijų dienų vandeniniam karaliui, smakui, ant prarijimo. „O jei neatsiųstum, – rašo, – tai aš išėsu tavo visą karalystę ir tave patį“. Karalius įsakė tam seniui, kad išpildysiąs. Susivadinęs visus savo dvaronus, klausinėjos karalius, kas bus. Kiti vėl sakė:
– Tegul aina tas pats gelbėt savo mergą.
Po trijų dienų nugabeno tą karalaitę į tą trobelę pamaryje. Nuėjo ir tas apgavikas su keletu kareivių į krūmus žiūrėt, kas bus. Karaliūnas teipogi aina. Susijudino marės – išplaukė baisus smakas su šešiom galvom ir tuo ėjo prie trobelės. Karaliūnas – prie jo. Kardą išsitraukęs, kaip davė smakui – tuo nutrūko trys galvos. Smakas šoko ant jo praryt, karaliūnas antrusyk kaip kirto – nuėmė paskutines, o tą smaką, atvertęs didelį akmenį, ir pakišo po tuom akmeniu, pats nuėjo namon prie savo trūso.
Tas apgynėjas žiūri iš girios, kad jau ano nėr, – atėjęs pas paną, sako:
– Sakyk, kad aš tave išgelbėjau, nes jei nesakysi, tai aš tave nuskandysu.
Tai panai nėr ką daryt – sako:
– Sakysu, kad tu antrusyk išgelbėjai.
O jis tiems savo kareiviams uždraudė, kad niekam to atsitikimo nepasakotų:
– O kad aš būsu, – sako, – karaliaus žentu, tai aš jus gerai apdovanosu.
Parėjo namon. Linksminasi visas miestas, kad paną išgelbėjo toks ir toks nuo smako antrusyk, ir jau už sanvaitės bus svodba.
Ale neilgai trukus – ogi ateina vėl toks senis su varine galva, su plieno rankom, su misingio barzda, padavė karaliui laišką. Šis atplėšęs randa, kad vandeninis karalius devyngalvis reikalauja, kad atsiųstų karalius savo dukterį jam ant prarijimo rytoj: „O jei neatsiųsi, – sako, – tai išėsu tavo visą karalystę ir tave patį“. Karalius įsakė tam seniui, kad išpildys prisakymą. Senis nuėjo, kur jam reikėjo. Susivadinęs dvaronus, sako karalius:
– Kas dabar bus? Dusyk išgelbėjo, o jau trečiąsyk pražus – kas dabar ją gelbės?
Jau ir tas apgynėjas nenor ait, ale kiti pripažįsta, kad tas pats tur aiti. O jau jį baimė ima, nes gal nepasisekti su svetimom rankom garbę gaut, ale ką daryt – jau jis tur aiti.
Ant rytojaus jau išgabeno paną į pamarį, į tą trobelę. Atėjo ir tas apgynėjas su keliais kareiviais pajūrij į girią. O karaliūnas kaip jau jautė, kad jau smakas ne po ilgam išeis, jis tuo griebė savo kardą į rankas ir – į pajūrį. Jau smakas beveik aina trobelės duris daryt, – teip karaliūnas kaip šoko prie smako, kirto kardu – nuėmė tris galvas. Smakas šoko ant jo, o jis, susijudinęs savo vieką, kaip rėžė antrusyk – nuėmė visas šešias galvas, trečiusyk kaip davė – trūko smakas pusiau! Paskui atvertęs didelį akmenį ir pakišo tą smaką po akmeniu, o pasišnekėjęs su karalaite, pats nuėjo sau namon.
O kad jau po viskam, tas melagis jau vėl pas paną atėjo. Atėjęs sako panai:
– Jei sakysi, kad aš tave trečiusyk išgelbėjau nuo mirties, [tai bus gerai], o jei nesakysi, tai aš tave įmesu į vandenį.
Toj pana iš baimės netur ką daryti – prižadėjo, kad sakysianti. O kad parėjo namon, sako savo tėvui:
– Tai ne šits mane išgelbėjo, ale yra prie važnyčių karaliūnas, tai tas mane išgelbėjo.
Karalius pašaukė tą karaliūną ir tą apgaviką pas save, klausė:
– Katras judu išgelbėjote mano dukterį nuo smako?
Tuojaus tas apgavikas:
– Aš.
O karaliūnas sako:
– Aš, ne jis. Jeigu jis išgelbėjo, aime visi pas jūres, tegul parodys, kur tie smakai...
– Aime!
Atėjo karaliūnas ir visi kiti į pajūrį – dabar sako jis:
– Kur tie smakai?
O tas apgavikas matė iš girios, kad ans juos pakišo po akmeniu, – sako:
– Ana kur, po akmeniu.
– Tai aik pakelk akmenį, parodyk, nes kas nukirto, tas juos ir po akmeniu padėjo.
Tas karalius pamatė, kad tas to akmens nė pajudint negali, o karaliūnas tuos akmenis kaip plunksnas varto. Tada karalius įtikėjo, kad tas karaliūnas tikrai tuos smakus nukirto. Tada klausinėjo jo: kas, koks, iš kur. Sako karaliūnas:
– Aš asmu iš tos ir tos žemės.
Parėję nuo tų jūrių namon, tuojaus surengė svodbą, apženijo tą karaliūną su savo dukteria, o tą melagį pakorė. O koks ten paskui buvo balius, kokios linksmybės! Ir aš tenais buvau, alų midų gėriau, burnoj nieko neturėjau, per barzdą varvėjo.

(J. Akmenukas iš Ožkabalių.)

PATEIKĖJAS: Jonas Akmenukas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 320-327, Nr. 7
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal